Žuvys gali niekur nekibti, bet iš Nemuno deltos tuščiomis negrįši. O jei žvejosi pačioje didžiausioje Lietuvos upėje ir dar per naktį, laimikis gali būti neeilinis – net ungurys ar šamas. To ir tikėjosi grupė Plungės žvejų, neseniai dvi paras meškeres mirkiusių Nemune.
Jei nori sužinoti, ar kimba žuvys, užeik į medžioklės ir žūklės parduotuvę „Pas Saulių“. Jos darbuotoja Vida tai puikiai žinos. Mat kai ima kibti žuvys, tuoj kam nors reikia valo, kabliukų tam tikrai žuviai sugauti, sliekų ar ko kitko. Parduotuvė būna pilna žvejų.
Užėjęs ir paklausinėjau Vidos. Ji paporino, kad dabar Nemune ėmė kibti karšiai. „Važiuokit – tuščiomis negrįšit“, – pasakė.
Tuoj pat suorganizavome kompaniją. Mes, plungiškiai Kazys Simanauskas, Gintaras Miklovas, Aivaras Štarolis, mano kaimynai – Arūnas Garmus ir Bronius Kaveckas su savo draugu mažeikiškiu Ramūnu Grigučiu, išsiruošiame į žūklę su nakvyne.
Tik prisiekę žvejai gali rugsėjo pabaigoje naktį praleisti prie laužo. Tuo metų laiku naktis jau ilga. Bet kiekvienas tikisi, kad žuvys kibs beprotiškai – neteks akių sumerkti. O dar žvejyba Kazio iniciatyva buvo neeilinė.
Nukakę į Rusnę, sėdome į laivą, kuris mus nuplukdė į Nemuno salą. Ten – pasienio zona, ne kiekvienas sumanęs gali žvejoti. Plaukiant laivo kapitonas pavaišino ypatingo skanumo žuviene. Žodžiu, nuotaika – puiki.
Tačiau ypatingo žuvų kibimo nebuvo. Pasipylė įvairiausi žvejų šmaikštavimai. Vienas sako: „Jeigu nori žuvų, eik į parduotuvę“. Kitas: „Jeigu nori prigaudyti, turi žvejoti kasdien. Kurią nors dieną ypatingai kibs“. Trečias: „Mums ne žuvų reikia, o pabėgti iš namų, pabūti vyrų kompanijoje“.
Beveik visi sugavome po keletą karšių. Nuotaika pagerėjo, kai naktį Kazys ištraukė ungurį. Jam buvo užkibęs ir didžiulis šamas. Tačiau nepasidavė didžiausia Lietuvos vandenų žuvis – neištraukė Kazimieras šamo į krantą, nors ilgokai vargo. Šaukė draugus į pagalbą, bet tie, matyt, snūduriavo, tad neišgirdo pagalbos šūksnio.
Didžiulė žuvis buvo užkibusi ir Arūnui, bet… Na, kas nežino, kad kiekviena nesugauta žuvis būna ypatingo dydžio. Arūnas sako, kad ten buvo kelių dešimčių kilogramų šamas.
Man užkibo kokių keturiasdešimties centimetrų šamelis. Bet negi tokį dėsi į kuprinę, kai jis gali užaugti iki 100 ir daugiau kilogramų. Šamelis gyvas sėkmingai parkeliavo į nemažą žento tvenkinį. Tik po daugelio metų gal atsidurs ant valgių stalo.
Rytą nuotaiką prarado Gintaras. Praplaukiantis laivas sukėlė dideles bangas, ir žuvims laikyti tinklelis su keliais didžiuliais karšiais nuplaukė Nemunu…
Užtat pusryčiams ant laužo išvirtos bulvės su dešrelėmis buvo geriausio restorano patiekalas! O dar Arūnas turėjo šerno šaltienos, kuri labai tiko prie karštų bulvių. Ir viena kita taurelė…
Žodžiu, žūklė – bent jau man – buvo puiki. Sutarėme, kad po dviejų savaičių dar kartą mėginsime laimę Nemune.
