Dvi Plungės jaunimo atstovės – Lina Vosyliūtė iš nevyriausybinės organizacijos „Krantas“ ir Gabrielė Morkytė iš klubo „Pakopa“ – rugsėjo 4–11 dienomis dalyvavo Turkijoje, Hatay mieste, vykusiuose tarptautiniuose mokymuose.
Rimtoji dalis – mokymai
Hatay jaunimo asociacija surengė mokymus kultūrinės įvairovės tema – „Find Yourself in Others“. Tinkamiausias šio pavadinimo vertimas – „Pasijusk kito kailyje“. Būtent tai ir bandėme padaryti, naudodami neformalaus ugdymo metodus. Visą savaitę diskutavome apie pilietiškumą, Europos ribas, gilinomės į savo pačių suvokimą, ieškojome mentalinių ir kūno kalbos skirtumų, aptarėme religijos įtaką kultūrai bei stereotipų kilmę.
Diskusijos buvo vertingos, nes į mokymus atvyko 21 dalyvis iš 7 šalių: Bulgarijos, Čekijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Rumunijos, Turkijos. Turkai partneriais pasirinko naujųjų Europos Sąjungos valstybių atstovus, nes apie šių šalių kultūras žinoma kur kas mažiau nei apie ES senbuves. Tad kasdien teko vieniems kitus atrasti. O svarbiausia – atrasti Turkiją. Ir atradome – visai kitokią.
Hatay – civilizacijų sankryža
Turkai turi posakį, kad Turkija yra ne viena, jų – daug. Ir mes netrukome tuo įsitikinti. Hatay regionas – piečiausia Turkijos Viduržemio jūros pakrantė, besiribojanti su Sirija. Regione vyrauja dvikalbystė: kalbama ir turkų, ir arabų kalbomis.
Vyraujanti religija yra islamas. Tačiau bet kokie stereotipai apie islamo fundamentalizmą griūva sužinojus, kad čia, šalia musulmonų, šimtmečiais gyveno ir savo religijas laisvai išpažino judaistai, krikščionys katalikai, protestantai, stačiatikiai. Tad nenuostabu, kad 2005-aisiais Civilizacijų susitikimui pasirinktas būtent Hatay – miestas, garsėjantis tolerancija kitatikiams.
Dar vienas šokas ištiko apsilankius Hatay archeologijos muziejuje. Nežinau, ką ten tikėjausi išvysti, bet tikrai nemaniau pamatyti romėnų ir graikų dievus. Pasirodo, šią teritoriją paeiliui valdė egiptiečiai, hetitai, asirai, graikai, persai, makedoniečiai, romėnai. Vėliau ji priklausė Bizantijos imperijai. Ir tik nuo kryžiaus žygių (1267 m.) laikų ši teritorija galutinai išslydo iš Europą sukūrusių civilizacijų lopšio. Tądien, sėdint Azijos žemyne, klausimas „kur baigiasi Europa?“ tapo grynai retoriniu.
Tarp jūros ir kalnų
Nenuostabu, kad Turkija pritraukia būrius turistų. Įsikūrusi tarp Viduržemio, Marmaro ir Juodosios jūros bei įrėminta aukštais kalnynais, ši šalis tikrai kelia nuostabą. Mums teko laimė gyventi Samandag Deniz gyvenvietėje, kuri yra visiškai neturistinė. Nors viešbutis – šalia jūros, nei balto smėlio, nei žydros jūros neradome. Vietoj to pajūryje mėtėsi kalnai šiukšlių.
Neapsikentę nepagarbos gamtai, pradėjome tyrimą – kas gi teršia? Vietiniai kaltino arabus iš Sirijos – esą jie meta šiukšles į jūrą. Tačiau vėliau paaiškėjo, jog vietiniai turkai, gyvenantys aukštupiuose, meta šiukšles į upelius, kurie „lobį“ atneša į jūrą.
Skonis ir kvapas
Kunefe ir Adenos kebabas – du skaniausi dalykai, kuriuos galiu rekomenduoti kiekvienam, susiruošusiam į Turkiją. Tik bėda, kad kunefe yra tradicinis Hatay regiono desertas, tad tektų keliauti būtent ten. Neįtikėtina, bet Hatay yra daugybė kavinių, kurios išsilaiko gamindamos tik kunefe.
Kebabas – patiekalas, su kuriuo dažnam lietuviui pirmiausia asocijuojasi Turkija. Turiu sulaužyti stereotipą, kad kebabai valgomi rankomis ar paskubomis – juos dažniausiai patiekia lėkštėje su daug žalumynų bei… ryžiais!
Ramadanas
Mūsų mokymų laikas sutapo su Šventuoju musulmonų mėnesiu. Ramadanas prasidėjo rugpjūčio pabaigoje ir tęsėsi 30 dienų. Visą šį laiką, nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo, musulmonai negali gerti, valgyti ar turėti lytinių santykių.
Deja (o gal laimei?), mums neteko matyti tikrojo ramadano, nes projekte dalyvavę turkai buvo savotiški musulmonai protestantai, kurie nesutinka su daugeliu dogmų, nesilanko mečetėse ir savo santykį su Alachu išreiškia asmeniškai. Tik paskutiniąją dieną, apsistoję Stambule, išgirdome rytmetinę maldą fajr, aidinčią iš daugybės garsiakalbių, nuo kurios prasideda dienos pasninkas.
Suma sumarum
Keista buvo iš saulėto pajūrio grįžti į rudenėjančią Lietuvą. Tačiau prisiminimai, žinios, užmegzti kontaktai liko su mumis. O suplanuoti tarptautiniai mokymai žmogaus teisių ugdymo tema, turintys vykti kitais metais Krokuvoje, palieka viltį, kad tai – ne pabaiga.
NVO „Krantas“ projektų koordinatorė
Lina VOSYLIŪTĖ