Sakoma, kad yra žmonių, kuriuos nelaimės tiesiog persekioja. Prieš metus Medingėnų kaimo gyventoja Laura Norkutė palaidojo mamą. Beveik tuo pačiu metu jos gyvenimo draugas išvyko į Švediją, tikėdamasis bent šiek tiek užsidirbti. Deja, po poros savaičių, kertant mišką, įvyko nelaimė, kurios metu jam buvo sunkiai sužalota koja. Tad netrukus grįžo namo ir beveik metus gydėsi čia, o dabar jau pradėjo ieškoti darbo. Ir štai vėl: vos porą savaičių padirbėjusi Italijoje, prieš mėnesį karste grįžo sesuo Kristina Kukulskytė…
Laurą tą dieną radome jos namų kieme. Pablyškusi, liūdna moteris dukrytei pasiūlė eiti pasivaikščioti su čia pat sėdėjusia močiute, o mus pakvietė vidun.
Skaudžią žinią apie 28 metų sesers žūtį Laura jau buvo gavusi prieš gerą mėnesį. Jai telefonu pranešė drauge su seserimi Italijoje uždarbiavęs brolis Vytautas. Taigi jaunos moters palaikai jau parvežti iš užsienio ir palaidoti. Kaip įprasta sakyti, liko liūdinti šeima ir našlaitis – trejų metukų sūnelis, kuris šiuo metu gyvena pas velionės draugo tėvus.
Laura, ko gero, jau visas ašaras išverkė, tad kalbėjo ramiai. Jos žodžiais, Kristina į Italiją uždarbiauti važiavo nebe pirmą kartą ir ne viena – su savo draugu ir broliu. O ir vietovės, kur jie važiavo, buvo neblogai žinomos.
Moteris susimąstė, o po geros pauzės tarsi pati savęs klausė: kas atsitiko, kodėl tokia gyvybinga jos sesuo pakėlė prieš save ranką? Brolis, parlydėjęs sesers karstą namo, tyli, bet grįžti Italijon nebesiruošia ir niekur į užsienį važiuoti uždarbiauti nenori. Ieškosis darbo čia pat, Lietuvoje.
Kaip viskas įvyko, lyg ir aišku. Moteris visą dieną dirbo laukuose, karštis buvo apie 40 laipsnių, tad grįžo pavargusi. Pavargę namo grįžo ir vyrai, todėl suprantama – po vakarienės visi atsigulė miegoti. Po kurio laiko Kristina išėjo laukan. Išėjo ir negrįžo… Visi buvo kietai įmigę, tad nepastebėjo, kad moters nėra.
Tik rytą visi sukilę pamatė, kad Kristinos nėra, suskubo ieškoti… O rado maždaug už poros kilometrų. Matyt, ėjusi pagrindiniu keliu, o paskui pasuko vieškeliu, apsodintu medžiais. Ten po vienu medžiu ją ir rado…
Petro Beinoro laidojimo paslaugų biuras apsiėmė palaikus parvežti į Lietuvą. Dokumentais ir viskuo kitu pasirūpino brolis. Jis ir sesers karstą parlydėjo namo. Tiesa, reikėjo pinigų parvežti, laidotuvėms.
Laura graudinosi, prisiminusi medingėniškių, giminių gerumą – norėdami nors kiek palengvinti šeimos rūpesčius, aukojo kiek kas galėjo. Parvežimas ir laidotuvės kainavo apie 11 tūkstančių litų. Jų pakako. Šiomis dienomis sužinojo, kad Rietavo savivaldybė išlaidoms padengti skyrė 7 020 litų. Moteris, liūdnai šyptelėjusi, pasakė, kad už tuos pinigus pastatys paminklą, sutvarkys kapą. Bus padariusi viską, ką galėjo savo vienintelei sesei.
Laura pasakojo, kad šeimoje jie augo keturiese – du broliai ir dvi seserys. Vienas brolis mirė jau seniau, o dabar – ir sesė. Liko dviese su broliu Vytautu. Gyvenimas nelengvas. Abu su vyru – bedarbiai, gyvena jau mirusios mamos bute, dabar ir brolis drauge. Turi tris hektarus žemės, tad užsiaugina bulvių, kitų daržovių. Auga sveika dukrytė. Kad tik vyras gautų darbą, brolis susitvarkytų savo gyvenimą. Gal nelaimės jau aplenks jų šeimą…