Tokį pasiūlymą man išsakė Plungėje žinomas žvejys Kazys Simanauskas. Netinka atsisakyti, nors beveik neabejojau, kad nieko gero nebus – prasidėjo pilnatis. Tačiau yra žemaitiškas posakis, jog dėl kompanijos ir žydas pasikorė.
Kompanija tikrai neeilinė. Tarp žvejų besąs ir Kartenos klebonas Tadas Šeputis. Vienais metais jis pašventino žuvienę, o šį kartą – rusniškio Algio laivą, su kuriuo pavakare nakčiai išsiruošėme į marias.
Pamaniau, jog visai nebūtina tą ešerį nutverti, nes vien besileidžiančia saule, praplaukiančiais laiveliais, ant kranto tūnančiais ir belaukiančiais sėkmės žvejais, nutolstančiu Rusnės tiltu per Nemuną galėjai grožėtis. O kai mūsų laivas priplaukė arčiau marių, net nustebau – į dangų virš pakrantės krūmų ir pavienių medžių bekylantys tamsūs keliasdešimties metrų aukščio stulpai. Kapitonas Algis patikino, jog tai mašalai. Iš tolo atrodė kaip sukalti poliai tiltui į dangų.
Marios. Žvejų laivelių netrūksta. Pastovime vienoje vietoje, kitoje – joks ešerys negriebia. Laivas padreifuoja tampydamas mūsų meškeres – tuščia.
Smagumo atsirado, kai kapitonas Algis ant denyje esančio stalo sudėjo rūkytus karšį ir gabalą oto.
Stengėmės kaip įmanydami, iki vidurnakčio mėtėme meškeres su viltimi nučiupti kokį ešerį. Nepavyko – tik rūkytos žuvelės ant stalo mažėjo ir butelaičiai tuštėjo.
Ryte vienas kitas ešerėlis atsidūrė laive. Algis tuoj pat išvirė žuvienę. Jis Lietuvoje yra praeitų metų žuvienės virimo čempionas.
Taigi ešerių užteko tik žuvienei, bet nuotaika liko puiki, tad sumanyta netrukus dar kartą krūvon susirinkti ir Atmatoje pabandyti sugauti kokį karšį ar kitą žuvelę.
