Joninės (Rasos) – gražiausia tradicinė vasaros šventė. Per jas žmonės bandė įspėti gamtos paslaptis, gausiomis apeigomis, aukojimais ir būrimais užsitikrinti būsimą derlių.
Buvo sakoma, kad Švento Jono naktį reikia eiti į miško gilumą, kur nei šuns, nei gaidžio balso nebegalėsi girdėti. Tankumyne rasi papartį, kuris per Jonines pražysta. Jei paparčio žiedas ant radusio žmogaus nukrenta, „tas vėskon žėnuotė praded“. Sediškiai manė, „ka laumė apsied karvės, rēk švėnta Juona nakti anas ėšvarītė i laukus ėr anuoms ėš paskuos valkiotė uzdeni (apynasrį)“. Alsėdžių krašte užrašytas dar vienas burtas: „Juonėniu nakti dvėm muotrėškuom nu svetėmuos pėivas šniūru rēk brauktė rasa. Ton šniūra nukratytė ont sava pėivas – dėdelē augs žuolie.“
Praeito šimtmečio pirmoje pusėje žmonės Platelių krašte per Jonines ant kalvų sukurdavo laužus, šokdavo ir dainuodavo iki aušros, vainikuodavo varduvininkų Jonų duris (vardines keldavo), ridendavo degančius ratus. Nuo 1991-ųjų plateliškiai Rasas prie ežero švenčia pagal senąsias tradicijas, kurias atgaivinti padėjo folkloro ansambliai „Mėguva“ iš Palangos, „Gondinga“ iš Plungės ir kt. Jau daug metų (šiemet taip pat) šią tradicinę šventę veda folkloro kolektyvai „Alksna“ ir „Alksniukā“ iš Mažeikių ir Žemaitijos nacionalinio parko ansamblis „Platelē“.
Birželio 24-osios vakare prie Platelių ežero plateliškiai ir svečiai susirinko švęsti tradicinių Joninių. Šventės dalyviai apsiprausė, ėjo pro žolynais vainikuotus vartus, suko ratelius, dainavo, šoko, kas devynis žingsnius ieškojo stebuklingų žolelių ir jas rinko, būrėsi iš žolynų. Aukuro ugnimi uždegta stebulė ir laužas, paežerės tankiame miške surastas vidurnaktį „pražydęs papartis“, ąžuolo lapų vainikais vainikuoti Janinos ir Jonai, ramiame kaip niekad Platelių ežere plaukė vainikėliai…
