Plungės vardą visame pasaulyje garsina labai daug žmonių. Vieni jų būna nuolat matomi, kiti, negalvodami apie šlovę, tyliai dirba padėdami kitiems. Prie pastarųjų būtų galima priskirti buvusį Kulių vidurinės mokyklos mokinį Aurimą Pečkauską. Baigęs studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU), jis šiandien savo žinias ir patirtį taiko ne tik mūsų šalies, bet ir Didžiosios Britanijos gydymo įstaigose. Kelerius pastaruosius metus Aurimas pagalbą teikė Plungės ligoninės pacientams.
Birželį po dešimt metų trukusių studijų LSMU A. Pečkauskas gavo anesteziologo ir reanimatologo kvalifikacijos diplomą. Jaunasis gydytojas mielai sutiko atsakyti į „Plungės“ klausimus.
– Šiuo metu LSMU ir Plungės rajono mokyklos glaudžiai bendradarbiauja, tad mokiniai turi gerokai daugiau žinių apie mediko darbą. Kaip ir kodėl Jūs pasirinkote šią profesiją?
– Sunku patikėti, kad universitete praleidau net dešimt metų. Kai priėmiau sprendimą, aiškios vizijos, ką reikės studijuoti, su kokia sistema susidursiu ir kiek reikės įdėti pastangų, tuomet tikrai stokojau. Gal kokioje septintoje klasėje supratau, kad gyvenime noriu padėti žmonėms. Medicina buvo labiausiai tą norą leidžiančių realizuoti profesijų.
– Mokykloje buvote labai aktyvus. Baigta Mykolo Oginskio meno mokykla, ilgametė patirtis grojant Plungės kultūros centro pučiamųjų orkestre, dalyvavimas įvairiose sporto varžybose. Ar medicinos studentams lieka laisvo laiko?
– Medicinos mokslai yra sunkūs. Labai daug laiko atima paskaitos, praktika, laikas, skirtas pacientams. Mano aktyvumas studijų metais niekur nedingo: žaidžiau stalo tenisą, dainavau universiteto akademiniame chore „Neris“, priklausiau Studentų atstovybei ir Studentų mokslinei draugijai. Norėdamas geriau susipažinti su būsima profesija dirbau ligoninėje sanitaru. Studijų metais teko dalyvauti įvairiuose visuomeniniuose projektuose, Rezidentų tarybos, Jaunųjų gydytojų asociacijos, Europos jaunųjų gydytojų draugijos veikloje ir kt. Visa tai vykdavo laisvu nuo studijų metu. Vadovaujuosi principu, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai.
– Esate jau diplomuotas medikas. Kokią medicinos kryptį pasirinkote ir kodėl būtent tą?
– Norint tapti specializuotu gydytoju LSMU reikia pabaigti vientisąsias magistro studijas, suteikiančias medicinos gydytojo kvalifikaciją, kurios trunka šešerius metus, paskui stojama į rezidentūrą, kuri gali trukti nuo trejų iki šešerių metų, atsižvelgiant į tai, kokia specialybė pasirenkama. Aš kaip savo specializaciją pasirinkau anesteziologijos ir reanimatologijos rezidentūros kryptį. Studijos truko ketverius metus.
Tai dviguba specialybė. Ją įgijus galima dirbti anesteziologu – atlikti įvairiausią nuskausminimą per operacijas, ir reanimatologu – gydytoju intensyviosios terapijos skyriuose, kur teikiama pagalba gyvybei grėsmingos būklės pacientams. Ši specialybė reikalauja aštraus ir greito mąstymo, racionalių, aiškių ir laiku priimamų sprendimų, kurių kiekvienas tą minutę gali nulemti ligonio gyvybę arba mirtį. Per praktiką įsitikinau, kad tai labiausiai atitinka mano būdą, todėl nedvejodamas pasirinkau šią specialybę.
– Ar buvo galimybių studijų metais susipažinti su kitų šalių medicinos praktika? Gal dalyvavote tarptautinėse stažuotėse, išvykose?
– Vienas iš mano siekių studijų metais buvo aplankyti kuo daugiau pažengusių šalių, susipažinti su jų sveikatos apsaugos sistemų modeliais, pažinti darbą ligoninėse. Didžioji Britanija, Suomija, Čekija, Olandija, Švedija, Vokietija, Ispanija – tai šalys, kuriose vienu ar kitu studijų etapu teko ilgiau ar trumpiau pabūti gilinantis į mėgstamą sritį.
– Studijų metais dirbote ir Plungės ligoninėje. Kokios patirties įgavote čia, gimtojo rajono gydymo įstaigoje?
– Per rezidentūrą teko įgyti neįkainojamos patirties Plungės ligoninėje. Labai šilti ir geri prisiminimai apie šios įstaigos personalą. Buvo labai liūdna atsisveikinti.
– Ar skiriasi Kauno, Plungės, Anglijos pacientai?
– Norėtųsi pabrėžti vieną labai ryškų žemaičių bruožą – kantrumą. Niekur nesu sutikęs tokią kantrybę demonstruojančių pacientų kaip Plungėje. Jie lauks iki paskutinio momento, bet į gydytojus nesikreips. Deja, ši savybė sveikatos neprideda.
– Turite darbo įsipareigojimų ir Didžiojoje Britanijoje. Kur sunkiau dirbti gydytojo darbą – Lietuvoje ar Anglijoje?
– Po komandiruotės Didžiojoje Britanijoje sulaukiau nemažai pasiūlymų likti dirbti šios šalies sveikatos priežiūros sistemoje. Dėl asmeninio tobulėjimo ir dėl noro nesustabarėti nedidelę darbo krūvio dalį nutariau išlaikyti. Negalėčiau pasakyti, jog darbas Anglijoje sunkesnis, labiau tiktų žodis „intensyvesnis“. Pacientai – šaltesni, sunkiau bendrauti, tačiau į gydytoją jie žvelgia su pasitikėjimu ir supratimu, kad jo tikslas yra padėti žmogui.
– Neketinate išvykti visam laikui?
– Išvykti visam laikui neplanuoju. Tai – laikinas darbas, kvalifikacijos kėlimas. Sieju savo ateitį su Lietuva.
– Kokia buvo pirmoji Jūsų reakcija į Didžiosios Britanijos norą išstoti iš ES?
– Labai nusiminiau išgirdęs, kad referendume buvo nubalsuota už pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Priklausau Europos jaunųjų gydytojų draugijai. Per ją susisiekę kolegos iš Didžiosios Britanijos atsiprašė už tokį balsų pasiskirstymą. Jauni žmonės supranta, kad dirbtinis skaldymasis veda į anarchiją.
– Kaip šis pasikeitimas palies Jus asmeniškai?
– Manau, kad kiekvieną turintį kokių nors įsipareigojimų šis šalies sprendimas palies per ekonominį nestabilumą.
– Jūsų nuomone, kokių savybių labiausiai trūksta šiandieniniam jaunam žmogui?
– Šiais beribiais technologijų laikais nebėra svarbu, iš kokios šalies ar miesto esi kilęs. Jaunam žmogui tikslinga apsidairyti plačiau, išlįsti iš jaukios artimos aplinkos ir pamatyti, koks gyvenimas vyksta pasaulyje. Labai svarbus socialinis aktyvumas, nebijojimas išsakyti pagrįstą nuomonę, diskutuoti. Norėtųsi, kad jaunimas pasaulį pieštų teigiamomis spalvomis.
– Ačiū už pokalbį.
visi nuo kažko pradedame, kartais atsitinka ir taip, kad nėra darbo ir reikia dirbti kas papuola. aš savo sritį atradau dirbdama laikiną darbą, kuris laikui bėgant tapo pastovus https://simplika.lt/laikinas-darbas/