Tokių dalykų pasitaiko ir šiais laikais. Štai Vydeikių kaimo gyventojai Irena ir Antanas Andriuškos drauge nugyveno 50 metų ir ruošėsi gražiai paminėti auksines vestuves. Ir pirtelė buvo užsakyta, ir giminės sukviesti, bet šiaip jau tvirta ir sveika Irena taip susirgo, kad savo šventės išvakarėse atsigulė į ligoninę. Jos žmogus tik galvą palingavo… Mat teko šventę atšaukti, visų atsiprašius pranešti, kad be jaunosios vestuvės – ne vestuvės.
Gana malonūs ir simpatiški kaimo žmonės rudens dienas leido savo švarioje ir jaukioje troboje. Tik va, ponia Irena vakarykščiai buvo iš ligoninės grįžusi, tad šiek tiek pablyškusi ir nerami. Iš ligoninės ją daktarai išleidę sustiprėti. Už trejeto savaičių teks grįžti į ligoninę ir, kaip pati juokavo, gulti po chirurgo peiliu. Ne, moteris per daug nesibaimina, nes nelabai seniai panašią operaciją patyrė ir jos vyras, kuris ją dabar vis ramina: nieko baisaus, ji net nepajus ir viskas bus baigta. Juolab kad ir, jos žodžiais, daktaras toks malonus, supratingas.
„Tai kaipgi šitiek daug metų drauge nugyvenote, ar vienas kitam neįkyrėjote?“ – bandau išklausti. Antanas šyptelėjęs šelmiškai pažvelgė į žmoną, o ši tik galvą palingavo: niekaip nesuprantanti dabartinio jaunimo, kuris, kelis mėnesius po vestuvių pagyvenęs, jau po teismus dėl skyrybų laksto. Arba gyvena susimetę – kitaip nepavadinsi, o kai nusibosta, išsilaksto kas sau. Gerai, jeigu vaikų nėra, o jeigu yra – taip ir auga prie gyvų tėvų našlaičiais tapę.
Taigi, kalbos į liūdnąją pusę pasuko, tad bandžiau pakalbinti apie linksmesnius dalykus. Irena – vietinė, vydeikiškė, o Antanas iš gretimo Mišėnų kaimo. Abu – ūkininkų vaikai. Tik va, negerais laikais jaunystė prabėgo. Karo ir pokario metais nieko linksmo nebuvo, tad ir tuokėsi ne pačioje jaunystėje. Antanas jau buvo grįžęs iš kariuomenės ir porą metų, kaip pats juokauja, „prasivadalojęs“ po aplinkinius kaimus. Tol, kol vienoje gretimo kaimo vakaruškoje sutiko Ireną, pakvietė šokti ir nebepaleido, tvirtai laikydamas.
Vyras, didelių mokslų nebaigęs, nutarė, kad geriausia išeitis – sėsti į traktorių, o vėliau teko ir kombainininko duonos paragauti. Valgė ją net 14 metų. Ir dabar kieme traktorius tebestovi.
Irena ilgus metus dirbo laiškininke. Kai paklausiau, ar labai sunku buvo tampyti pilną krepšį spaudos – juk dviejų kaimų gyventojus aptarnavo, tik ranka mostelėjo. Pajutusi, kad nebenori tampyti to krepšio, perėjo į tuometinės „Minijos“ įmonės šiltadaržius. Dirbo tol, kol pradėjo gauti pensiją.
Tik tie metai taip skubėjo, jog beveik nepastebėjo, kaip užaugo vaikai. Sūnus ir dukra. Sūnus pasirinko tėvo profesiją, o dukra tapo buhaltere. Pradėjus kalbą apie vaikus, senieji nuliūdo. Mat prieš penketą metų mirė jų sūnus. Nuo ko? Nežinia. Rado prie ežero veidą įmerkusį į vandenį, o kojos likusios ant kranto. Sako, didelį kraujospūdį turėjęs, matyt, prasidėjo priepuolis, o arti žmonių nepasitaikė. Paliko jauną žmoną ir tris vaikus. Dabar marti darbuojasi ir gyvena Airijoje. Su ja – ir vienas anūkas su savo žmona. Dabar kaip tik visi parvažiavę. Lankė močiutę ligoninėje, jau ir į namus buvo užėję.
Dukra gyvena ir dirba Klaipėdoje, tačiau namuose – dažna viešnia. Abu su vyru neretai gelbsti tėvams ūkyje, padeda įveikti namų ruošos darbus. Ir tos vestuvės buvo dukters taip pat Irenos sumanymas, tačiau dėl mamos ligos vėjais nuėjęs.
Atvirai kalbant, abu su kolega gerokai pavargome, kol duobėtu ir išklampotu kaimo keliuku pasiekėme jų sodybą. Kažkada tankiai apgyvendintas kaimas dabar dažnoje sodyboje užkaltais langais švietė. „Senieji išmirę, o jaunimas po užsienius trankosi“, – sakė senasis Antanas. Pro jų sodybą eina keliukas prie ežero, tad vasaromis čia automobilis automobilį veja. Palapinių prisistato, šašlykus kepa, muziką leidžia. Tarp jų – ir anūkas su savo kompanija. „O ką jaunimui dabar savaitgaliais veikti?“ – tarsi savęs klausia senoji. Juk senoje daržinėje, kaip jie jaunystėje, šokti nebenori.
Gražioje vietoje ta jų sodybą. Visai šalia ežeras. Tik kaimo keliukai labai prasti – kai kiek daugiau palyja ar pasninga, privažiuoti sunku. Senieji tik rankomis sumosuoja – jiems niekur važinėti jau nebereikia. Antai pas kaimynus atvažiuoja autoparduotuvė – ko reikia, nusiperka, kai ko dukra atveža. Antanas dar visai tvirtas vyras, tad savo dešimt hektarų dirbamos žemės pats apsidirba. Laiko vieną karvę, telyčią ir daugiau nieko. O kam jiems, seniems, ir bereikia. Pieno savo turi, o mėsos nusiperka.
Ne, ne nyku seniesiems Andriuškoms savo nuošalioje sodyboje. Vasarą čia tikrai gražu – pagalvojau. Tik kiek tos vasaros pas mus bėra.
Šeimininkai išlydėjo ir pasidžiaugė, kad nepamiršome auksinio jų jubiliejaus, nors ir be puotos, ir didesnių iškilmių.
