Pažįstu ne vieną motiną, metų metais besimeldžiančią už sūnų ar dukrą, už jų dvasios ir kūno sveikatą, atsivertimą, išsivadavimą iš įvairių priklausomybių… Dauguma mūsų seniai supratome, kad sunkiausiais gyvenimo momentais galime pasikliauti tik malda, pasitikėti Viešpačiu ir tikėti, kad „viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8,28). Dažniausiai, kol tai suprantame, esame ne kartą gyvenimo bangų mėtyti, patyrę nemažai išbandymų, netekčių, nesusiklosčiusių santykių šeimose, skausmo dėl artimų žmonių ligų, įvairiausių kitų nesėkmių.
O štai Didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų metu mane netikėtai aplankė seniai matyta viešnia – mergina, kuri prieš dešimtmetį, būdama dar paauglė, su tėvais išvažiavo į Airiją. Sujaudino ir sužavėjo merginos atvykimo į Lietuvą tikslas ir šios kelionės priešistorė. Kad galėčiau skaitytojams ją papasakoti, viešniai pažadėjau neminėti jos tikrojo vardo, o pašnekovė pati pasiūlė ją pavadinti Jūrate.
Jūratė gimė ir iki dvylikos metų gyveno Plungėje, čia ir dabar gyvena jos seneliai, tetos ir dėdė, būrys pusbrolių ir pusseserių. O į Lietuvą, gavusi dvi savaites atostogų, mergina šį kartą atvažiavo Dievui padėkoti už išmelstą brolio sveikimą nuo alkoholizmo. Padėkos maldai Jūratė pasirinko piligrimystę po 15 Lietuvos šventovių, kuriose šiemet atvertos Jubiliejinių Gailestingumo metų durys. Prieš tai, prašydama brolio išgijimo, mergina Dubline lankė Užtarimo maldos grupelę ir net penkerius metus per kiekvienas atostogas (pradžioje universitete, kur studijavo psichologiją, vėliau – darbe) vyko į piligrimines keliones: po Šventąją žemę, šv. Jokūbo keliu, į Lurdą, Medjugorję, Fatimą.
Ir stebuklas įvyko. Su džiaugsmo ašaromis Jūratė pasakojo apie pirmąją viltingą žinutę po aštuonerių „juodos“ priklausomybės metų, kurią praėjusių metų pavasarį telefonu gavo nuo brolio per pačias šv. Mišias Fatimos šventovėje. Brolis rašė, kad nusprendė vaduotis iš alkoholizmo pinklių, nori gyventi kitaip, jau apsilankė anoniminių alkoholikų klube, o nuo rytdienos pradeda „12 žingsnių programą“. Nuo tos dienos jis nebegeria, nors atkritimo pavojus, žinoma, išlikęs. Be to, kiekvieną sekmadienį su šeima lanko bažnyčią, yra rūpestingas dviejų mergyčių tėtis ir mylintis vyras. Šių metų pavasarį kartu su žmona vyko į Lurdą ir Dievo Motinos šventovėje paliko padėkos ženklą – širdelės formos votą.
Kalbantis su Jūrate labiausiai stebino ir žavėjo jauno žmogaus idealizmas, vidaus pasaulio grožis, pastangos pažinti tikėjimo esmę. „Suprantu, kad tikėjimas Dievo meile nereiškia pasitikėjimo Juo fatališkai, laukiant mūsų problemų sprendimo be mūsų pačių pastangų. Krikščioniškas vidinis darnumas sugeba derinti visišką atsidavimą Dievui su mūsų pačių asmenine iniciatyva visame, ko tik Jis iš mūsų nori. Turime tai meilei visiškai atsiduoti, pasitikėdami ja tiek didžiuose, tiek mažuose dalykuose. Pradėjusi melstis už labai brangų žmogų suvokiau, jog reikia stengtis gyventi taip nesavanaudiškai, kad, tikros meilės vedami, galėtume gauti Dievo paguodos ir stiprybės. Supratau, kad Dievas – Meilė, kuri veda, kuri skaistina, kuri šviečia. Jo balsą išgirsta tik atviros širdys. Mano kelyje, žinoma, buvo momentų, kai atrodė, jog Dievas negirdi. Visiems ieškantiesiems jų būna. Ką daryti? Melstis ir dar kartą melstis, nepasiduoti kažkokiems svarstymams, tik tada Jis arčiausiai mūsų“.
Lankydama Lietuvos šventoves, mergina po šalį važinėjo autobusais, traukiniais, pusbrolių vairuojamais automobiliais. Pastarosios kelionės jai buvo įspūdingiausios, nes jose turėjo galimybę sustoti gražiausiose vietose. Lietuvos šventovių didingumas, užburiantis gamtos grožis sustiprino merginos svajonę sugrįžti į gimtąją šalį visam laikui. „Norėčiau čia padėti žmonėms, kurie turi priklausomybių, padirbėti savanore jų reabilitacijos centruose, norėčiau dirbti socialinį darbą, kuriam pasirinkau magistrantūros studijas. Tam labiausiai ir pritaria brolis, visa jo šeima. Tikiu, kad šiai svajonei bus lemta išsipildyti“, – su nuoširdžiu užsidegimu pasakojo mergina.
Jūratė įsitikinusi, kad tikėjimas parodo kelius laimės ir harmonijos link. O malda – tai dvasinių jėgų sukaupimas, tai viltis. Melsdamiesi pripažįstame, jog mes tikime, kad Dievas turi mums ką pasakyti, atsiliepia į mūsų prašymus, atsidavimą per kitų žmonių pagalbą, susidariusias aplinkybes. Malda duoda dvasios tvirtumą. Jį turėdamas žmogus yra stipresnis. Juk tikime todėl, kad Dievo Apvaizda yra realybė, o ne šiaip psichologinė paguoda.
