Lūkesčiai… Visi jų turime – didelių ir mažų, lengvai nuspėjamų ir slaptų. Jie – lyg kelrodė žvaigždė: suteikiantys viltį, skatinantys tikėjimą ateitimi, kviečiantys eiti pirmyn.
Bet kartais tenka nusivilti. Taip atsitiko ir savanoriškai karinę tarnybą atlikusiems jaunuoliams. Krašto apsaugos ministerija, skatindama jaunus žmones tarnauti savo šaliai, žadėjo įvairaus skonio „saldainiukų“ (socialines lengvatas, palengvintą buvusių šauktinių priėmimą į aukštąsias mokyklas). Apie priemones, motyvuojančias jaunimą, kalbėta plačiai ir įtaigiai, tol, kol reklama pasiekė tikslą – tūkstančiai vaikinų ir merginų į kariuomenę pasiprašė savo noru.
Apie tai, kad kai kurios žadėtosios „privilegijos“ užstrigo arba įsigalios vėliau, prabilta jau ne taip garsiai. Todėl tik po tarnybos buvę savanoriai sužinojo, kad vienos lengvatos taip ir liko svarstymo stadijos, o kitos, pavyzdžiui, 0,5 balo pridėjimas stojant į universitetus, įsigalios nuo 2017 metų. Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas dėl jaunuolių nuviltų lūkesčių kaltas nesijaučia. Anot ministerijos vadovo, jauniems žmonėms reikia atidžiau skaityti įstatymus (LNK „Žinios“).
Esant tokiai situacijai lieka dar kartą prisiminti posakį: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.“ Už savanorišką tarnybą jauni žmonės iš savo šalies gavo gyvenimo pamoką – aklai nepasitikėti nei politikais, nei valdžios žmonėmis.
Noriu pakalbėti dar apie vienus neišsipildžiusius lūkesčius. Tik dėl jų man kažkodėl širdies neskauda. Į taromatus grąžinama maždaug 73 proc. užstato sistemos ženklu pažymėtų pakuočių. Rodos, tik džiaugtis reikėtų – nebešiukšliname gamtos! Tačiau, kaip supratau iš televizijos reportažo, parodyto per žinias, pakuočių užstato sistemos administratorius tokiu mūsų uolumu nesidžiaugia. Problema ta, kad reikia grąžinti didžiąją dalį surinkto užstato, o likę pinigai, anot administratoriaus, nepadengia pakuočių tvarkymo išlaidų. Lietuviai atsiima savo sumokėtus centus, kas, kaip spėju, nebuvo numatyta. Yra tokių, kurie tuo stebisi, aš – nesistebiu. Nėra reikalo mūsų lyginti su ekonomiškai stipresnių valstybių gyventojais, kurie ne taip uoliai priduoda pakuotes. „Ne Švedijoje, Norvegijoje ar Anglijoje, o Lietuvoje kas penktas žmogus skursta, todėl nereikia tikėtis, kad, sumokėjusi užstato 10 centų, aš juos kažkam paliksiu“, – mąstau stovėdama eilutėje prie taromato.
Lūkesčiai… Visi jų turime. Vieni išsipildo, kiti – nuvilia. Tikėkimės, kad mūsų sportininkai, Rio de Žaneiro olimpiados dalyviai, pateisins auksinius, sidabrinius ir bronzinius mūsų lūkesčius.
