Dažnai tenka girdėti žemdirbius skundžiantis mažomis produkcijos supirkimo kainomis, nuogąstaujant, kad teks naikinti ūkį ir panašiai. Nuvykome į Nausodžio seniūnijos Klepsčių kaimą, kur dvidešimt penkerius metus ūkininkauja Adolfina ir Vytautas Lukauskai. Kol šeimininkė užsiėmė namų ruoša, pakalbinome poną Vytautą.
– Ūkininkaujate jau 25 metus. Prisiminkite, kokia buvo pradžia…
– Dabar gyvenu savo tėviškėje. Prieš užsiimdamas ūkininkavimu dirbau agronomu, žmona buvo buhalterė. Trylika metų pragyvenome Šiauliuose. Grįžęs ėmiausi žemės ūkio. Tėvas turėjo 12 hektarų žemės, atkūrus nepriklausomybę, aš pradėjau ją dirbti. Kadangi buvome šeši vaikai, kad nekiltų nesusipratimų su broliais ir seserimis, iš valstybės tuos 12 hektarų atpirkau, o tėvukas žemę susigrąžino kitoje vietoje. Vėliau visiems savo vaikams padalijo lygiomis dalimis. Taigi pradėjau su 14 hektarų.
– Kuris iš jųdviejų buvote iniciatorius nerti į žemės ūkį? Kokią kryptį rinkotės pirmiausia?
– Ūkininkauti nutarėme abu su žmona. Pradėdamas maniau, kad auginsiu ir kiaules, ir karves, ir grūdus. Bet laikui bėgant supratau, kad taip nieko nebus. Pakrypome į pienininkystę. Nors galiu sakyti, kad pradžių pradžia buvo daržininkystė. Auginome kopūstus. Pardavęs derlių nusipirkau traktorių T-40. Galite įsivaizduoti, koks buvo pelnas?
– Minėjote, kad į ūkininkavimą žengėte turėdamas 14 hektarų žemės. Kiek jos valdote dabar?
– Dabar turiu apie 150 hektarų. Tiesa, ne visa man priklauso, gal apie 20 hektarų nuomojuosi. O kita – mano nuosavybė. Laikome 100 melžiamų karvių ir tiek pat prieauglio. O pradėjome nuo trijų karvučių. Dabar galiu pasigirti, kad mūsų banda šalyje laikoma viena iš geriausių. Esame dešimtuke. Iš vienos karvės per metus primelžiame apie 9 tonas pieno.
– Kodėl, Jūsų manymu, kiti ūkininkai naikina bandas, traukiasi iš žemės ūkio?
– Mano supratimu, žlunga pavieniai, smulkesni ūkininkai. Juk koks bus primilžis, priklauso nuo to, ką karvei ant liežuvio padėsi. Logiška, kad kiekvienas turintis technikos pirmiausia stengsis savo darbus nudirbti, o tik paskui kitam. Tad aišku, kad laiku nuimtas derlius, laiku suruošti pašarai garantuoja ir aukštesnius rodiklius. Aš nesiskundžiu, kad blogai gyvenu. Per tuos 25 metus dalyvavau visose programose, kiek tik buvo. Pasinaudojau Europos Sąjungos pinigais, todėl dabar turime keturis moderniausius traktorius. Karvės melžiamos aparatais, kiti agregatai…
– Tokiam ūkiui sužiūrėti reikia nemažai laiko ir jėgų. Ar turite pagalbininkų?
– Žinoma, pradžioje dirbome patys. Dabar turime tris samdomus darbininkus. Daug dirba sūnus Laimonas. Mes taip įpratę, kad norėdami turėti privalome dirbti. Jei atvirai, negaliu ramiai žiūrėti į tuos, kurie televizorių ekranuose šaukia, kad jiems nepadeda valdžia, neduoda pašalpų. Nesuprantu, už ką aš, kiti dirbantys žmonės turi išlaikyti veltėdžius? Prisimenu, buvo laikai, kai reikėjo pinigų. Pirmieji nusipirkome traktorių, sukantį ritinius, tai su sūnumi dirbome nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro.
– O ar lieka laiko sau, poilsiui, pomėgiams? Nežadate trauktis?
– Trauktis? Kur dingsi į balą įlipęs, turi eiti toliau (juokiasi). O dėl poilsio, tai pasakysiu, kad nelenkiame nugarų nuo ryto iki vakaro. Aš pats esu medžiotojas, tikrai važiuoju į medžiokles. Visai neseniai buvome išvykę ilsėtis į Egiptą. Žmona susidomėjo sveika gyvensena, tad ją išleidome į tuos mokymus. Įsitikinome, kad be mūsų ūkis nesugrius.
– Minėjote, kad daug padeda sūnus. Spėju, kad jis ir yra tas pretendentas viską perimti į savo rankas. Ar jis vienintelis Jūsų vaikas?
– Dar yra trys dukros. Viena gyvena Varkaliuose, kita – Vilniuje, trečia studijuoja mediciną. Taip, manome, kad sūnus tęs mūsų darbą. O kaip bus, pamatysime. Pasakyti: „Imkit, vaikai, linkiu čia gyventi ir dirbti“, negaliu. Nelinkėčiau – sunku.
– Rudenį Jūsų ūkis pelnė Plungės rajono „Metų ūkio“ titulą. Kaip tai vertinate pats?
– Nesureikšminu to įvertinimo. Vienais metais aš, kitais – kitas. Bet pasakytas geras žodis, parodytas dėmesys – malonu. Ko gero, kaip ir kiekvienam žmogui.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbino Jolanta VASILIAUSKIENĖ