2016 07 05
Rytoj – Mindauginės. Kelsime vėliavas, švęsime Valstybės dieną, o 21 valandą visi pasaulio lietuviai užtrauksime himnu tapusią Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“. Prieš tai Vilniun susirinko laisvos mūsų šalies vaikai į dainų šventę. Tarp jų – net trys mano anūkės, gal per televizorių pamatysiu.
Tai bus rytoj, o dabar kariuosi į žvėrių tykojimo bokštelį – gal pasėliuose pasirodys šernų. Užtenka degluosius tykoti viliojimo aikštelėse, jie jau patraukė į laukus – šiemet viskas anksčiau.
Kaip visada su savimi turiu knygą. Pasigrožėjęs besileidžiančia vakaro saule, pasidžiaugęs nuostabia gamta ištraukiu ją iš užančio. Šį kartą mano rankose – jau antrą kartą skaitoma nepaprastai talentingos rašytojos ir poetės amžiną atilsį rietaviškės Birutės Lengvenienės knyga „Vėlyva gervuogė“. Nesu didelis poezijos mėgėjas, bet šios knygos tiesiog negaliu iš rankų paleisti, tad ir medžioklėje tą patį eilėraštį skaitau po kelis kartus.
Skaityti nustojau, nes miške paukščiai pakėlė triukšmą. Tikriausiai tuoj pasirodys šernai, bet dar… kelios eilutės.
„Kiek čia tėra tos mano Lietuvos?
Trakų pilis, pajūris, Vilnius, Švėkšna…
Dar akmenuotas duburys
Ašvos, dar gandro lizdas
Ir triukšmingas kėkštas!
Čia viskas sava,
Kur apsidairai!..“
Būtent kėkštas pakėlė triukšmą, tad jau kišu knygą užantin. Miške sužviegė šerniukas. Išėjo į palaukę. Pavaikščiojo palei kviečių lauką ir žvygčiodamas patraukė pas gentainius. O kur jo mama? Kur visa banda? Mama, matyt, pajuto mano kvapą, ar tiesiog nuojauta tokia, jog ta vieta pavojinga.
Netrukus pamatau stirniną. Šį kartą turiu fotoaparatą su tolimojo židinio optika, tad už poros šimtų metrų esantį žvėrį pritraukiu ir padarau kelias nuotraukas.
Stirninas didokas, su trišakiais rageliais – tegu sau gyvena, jo dar negalima medžioti.
Kol stebėjau stirniną, pritemo – jau nepaskaitysi. Kariuosi iš bokštelio ir važiuoju švęsti Mindauginių – turime su tokiu vardu medžioklių bendražygį.
2016 07 12
Esu prisiekęs medžiotojas, o kartais pagalvoju, kaip gerai, kad nereikėjo paleisti šūvio ir nutraukti žvėries gyvybės.
Su kolega Mindaugu išsiruošėme tykoti šernų. Dar dieną apžiūrėjome kvietrugių lauką – eina į jį knisliai, jau pilna šliūžių. Tačiau nė vieno neišvydome. Gal ir gerai. Jų dėl maro ir taip sumažės, o būtų pasirodę lauke, tai ir keli šautuvą.
Užtat džiaugiausi ir grožėjausi stebėdamas du stirninus. Paskui į šalia kvietrugių lauko esančią pievą atrisnojo stirna su dviem vaikais. Mažyliai bėgioja, šokinėja, o mama tik žolelę nuskina ir dairosi aplink. Užuodė mane. Žiūrėjo, žiūrėjo ir nubėgo su vaikais į krūmus.
Kolega parašė žinutę, kad į šią pusę ėjo elnė su pernykščiu ir šiųmečiu vaikais, bet pajuto mano kvapą ir greitai nėrė į Vilkos paupį.
Parvažiuodami klubo vado nurodymu užsukome į ūkininko didžiulį žirnių lauką. Reikia išbaidyti šernus, jeigu jų ten yra ir jau „kulia“ pasėlius. Tik kaip juos iš ten išbaidysi, jei žirniai kaip siena, net specialiai paleista mano dratharė neįstengia bėgti, tik šokinėja per mūru esantį lauką ir po kelių šuolių sustoja. Žengi žingsnį, ir per žirnius batas žemės nepriliečia.
Kolega Virginijus pasakojo, kad tuose žirniuose net briedis parklupo ir apvirto.
Gal ir mūsų kvapo užteko, kad šernai dingtų iš lauko.
2016 07 25
Įspūdingas gamtos grožybės ir medžioklės vakaras. Dieną nulijo. Oras buvo gaivus gaivus, pūtė lengvas vėjelis, itin skaisčiai švietė besileidžianti vakaro saulė. Laukuose jau pageltonavę pasėliai. Tik avižos dar žalios.
Įsitaisiau bokštelyje prie miškelio, pro kurį per pasėlius bėga šunkeliukas. Už lauko pieva. Toliau – skardis ir Vilkos upelė.
Nuo pavilkio neskubėdamas, vis krimstelėdamas kokią žolelę parstriksėjo ilgaausis. Netrukus netoli jo iš paupio krūmų išlindo ožys ir tuoj pat elnių patelė. Klubas stirninų licencijų jau neturi, elniai dar nemedžiojami, tad beliko grožėtis žvėrimis.
Elnė vis sukiojo galvą atgal. Suprantu, kad jaučia dar kažkokį žvėrį. Po kelių minučių pasirodė antra elnė. Tuoj – trečia. Iš paskos ant laibų kojelių išliuoksėjo du šiųmečiai elniukai. Jau didoki, dydžio būtų kaip stirninas. Ar begali būti gražiau! Dar ne viskas. Pasirodė ir ketvirta elnė.
Visi žvėrys patraukė tiesia kryptimi į pasėlius kaip kokios mašinos greitkelyje.
Dar kažkas pakrūmėje sujuodavo. Aha, šernas. Iš karto pagalvojau, kad jam gali liūdnai baigtis pasimatymas su medžiotoju.
Šernas irgi patraukė tiesiai į kvietrugių lauką ir ėmė skabyti varpas šalia keliuko. Tačiau žvėris tolokai. Nusprendžiau, jog nėra ko delsti – reikia prislinkti. Pavyko. Ir šūvis buvo taiklus.
