Turbūt nėra žmogaus, kuris nepažintų genio – to margojo mūsų miškų bei parkų sparnuočio. Dainose apdainuotas, mįslėse užslaptintas, knygutėse išmargintas, jis lydi mus nuo ankstyvos vaikystės. O ir pamatyti gamtoje jį nesunku. Pavasariais toli aidi jų tuoktuvinis kalimas į sausą stuobrį ar kitą skambantį daiktą. Keletą metų klausiausi jų stuksenimo į mūsų kiemo priešgaisriniame stulpe iškeltą žaibolaidį. Ir kaip snapas neatšipo! Žiemą atskrenda prie pat namų paskanauti pakabintų lašinių bryzelių. Prie jų taip prijunksta, kad lankosi nuolat. Nelengva tokį svečią nuvyti – slepiasi už medžio kamieno, stulpo ir netrukus vėl sugrįžta. Nesigėdi prie likusio gabalėlio atskristi net ievų bei beržų lapams skleidžiantis.
Lietuvoje gyvena devynios genių šeimos paukščių rūšys. Šią šeimą sudaro penkios genių, trys meletų rūšys ir grąžiagalvė. Visos devynios genių rūšys aptiktos ir mūsų parke.
Labiausiai pastebimas ir geriausiai pažįstamas didysis genys. Kol kas nežinoma nė viena vidutiniojo margojo genio perimvietė, nes tai – reti paukščiai. Mažasis margasis genys – pats mažiausias genių šeimos paukštis. Dydžiu jis panašus į žvirblį ir sveria tik apie 20 gramų. Mažieji geniai visus metus gyvena parko papelkių bei paupių juodalksnynuose, mišriuose miškuose bei Platelių dvarvietės parke. Dvi genių bei dvi meletų rūšys yra labai retos, todėl įrašytos į Raudonąją knygą. Tai baltnugaris bei tripirštis geniai bei pilkoji ir žalioji meletos.
Tripirštį genį prie Aklaežerio 1996 m. birželio mėnesį užregistravo paukščių žinovas B. Šablevičius. Baltnugarį genį iš labai arti perėjimo metu du sykius stebėjau Plokštinės gamtiniame rezervate. Šio genio niekaip nesumaišysi su kitomis rūšimis dėl ryškiai baltos plačios dėmės antuodegyje ir ryškiai raudono viršugalvio. Baltų dėmių ant pečių neturi.
Iš geninių paukščių stambiausia yra juodoji meleta, didumo sulig varna. Stipriu snapu ji bemat iškala uoksą perėti. Jei patelei jis nepatinka, kala kitą. Tai saugotinas paukštis visoje Europoje. Dar retesnės ir sunkiau pastebimos žalioji bei pilkoji meletos. Žalioji meleta dydžiu prilygsta kėkštui. Jos viršutinė kūno pusė žalsva, apatinė pilkai žalsva. Kakta ir viršugalvis raudoni. Skrenda banguotai. Perėjimo metu stebima Plokštinės rezervate, palei Babrungo upę, prie Mikytų alkakalnio.
Pačios rečiausios pilkosios meletos tuoktuvinius balsus aš girdėdavau Plokštinės gamtiniame rezervate, Juodupio pelkyno didžiojoje saloje bei prie Juodupio upelio. Šį pavasarį ši meleta įsikūrė Plokštinės stovykloje, visai prie tako į gyvenamąjį korpusą augančioje tuopoje. Taip jau sutapo, kad Plokštinėje vyko Lietuvos ornitologų draugijos metinis suvažiavimas. Paukščių mylėtojai nustebo ir apsidžiaugė atradę tokią retenybę, įsikūrusią uokse. Deja, suaktyvėjus šios vietovės lankymui, pilkoji meleta apleido uoksą ir pasislėpė. Rudenį, nukritus lapams, apsidžiaugiau pamačiusi šio reto paukščio šeimyną, besimaitinančią vakariniame Plokštinės rezervato pakraštyje. Pagalvojau, kad tai ta pati baikšti paukštė, nemėgstanti žmonių artumo ir smalsumo, susiradusi perėjimui tinkamesnę vietą.
Grąžiagalvė visai nepanaši į genius. Nugarėlė rusvai pilkai kanapėta, apatinė dalis – pilkšva su skersiniu raštu. Uodega ilgoka, minkšta, pilka su skersinėmis tamsiomis juostomis. Snapas silpnas, juo uokso pati grąžiagalvė neišsikala. Įsikuria kitų genių iškaltuose uoksuose arba inkiluose. Išgąsdinta susigūžia, ištiesia ir gręžioja kaklą. Kartu skleidžia traškantį balsą – tai tikra maža nuodinga gyvatė gražios paslaptingos paukštės pavidalu. Jei nežinosi ir nepažinsi, tikrai išgąsdins.
Tai tiek trumpai apie dažnai matomą, bet kartu ir mažai pažįstamą genių pasaulį. Tokį margą, paslaptingą, įdomų kaip ir jų spalvingas apdaras.
Marija JANKAUSKIENĖ
