Kartais nesinori apie politiką nei kalbėti, nei girdėti, nei galvoti. Bet neišeina, nors tu ką. Štai ir dabar mintys dėliojasi apie pirmąjį rinkimų turą ir laukiantį antrąjį. Negaliu sakyti, kad labai džiaugiuosi esamais rezultatais ar labai dėl jų liūdžiu.
Į pirmaujančiųjų gretas išsiveržę politikai neslepia džiaugsmo, kad rinkėjai balsavo už permainas. Bet juk nieko naujo – po kiekvienų rinkimų žmonės tikisi pokyčių, kad kas nors bus daroma geriau nei iki šiol. Tad pradedi abejoti, ar taip besidžiaugdami politikai suvokia, kokių tų permainų laukia paprasti gyventojai. Kalba, kalba, tačiau nė vienas nepasako, kokių pasikeitimų bus, ką ir kaip darys.
Manau, daugeliui (tiems paprastiesiems, anot politikų, už permainas balsavusiems) labiausiai rūpi nueinančios valdžios lengva ranka paleistas į laisvę naujasis liberalusis Darbo kodeksas. Spėju, kad rinkėjai tikisi jo koregavimo darbuotojų naudai. Bet tikras likimo pokštas – juk ir dešinieji balsavo už tą kodeksą.
Bebaigiantys kadenciją politikai postringavo, jog reikia mažinti Seimo narių skaičių, mažinti išeitines išmokas, tačiau… Net nemalonu klausytis, kaip tie palaiminusieji lengvesnes darbuotojų atleidimo sąlygas, sumažinę išeitines televizorių ekranuose verkia, kad sau priklausančią kompensaciją tikrai pasiims, nes tik jie vieni dirba ir šeimas išlaiko. Taip ir knieti paklausti, ar mažindami išeitines išmokas pagalvojote, kad gal ir kiti žmonės yra vieninteliai šeimos maitintojai, o atlyginimo ir kompensacijos dydis nė iš tolo neprilygsta seimūno? Norėtųsi, kad į Seimą nebepatekę politikai „paragautų“ jų palaiminto Darbo kodekso naujovių su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Na, o dabar apie kitą rinkimų turą. Čia visai susipainiojau. Nenueiti balsuoti lyg ir negražu (juk reikia atlikti pilietinę pareigą), bet kurį kandidatą pasirinkti? Sakoma, kad iš dviejų blogybių reikia rinktis mažesnę, tačiau ką daryti, jei jie abu mano širdžiai vienodai nemieli? Dėl kokių priežasčių, garsiai neminėsiu. O kiek tokių kaip aš visoje Lietuvoje?
Gal be reikalo tokias niūrias mintis į galvą įsileidžiu? Gal išauš diena, kai politikai dirbs ne tik savo labui, kai kaltieji bus baudžiami realiai ir neatsipirks tik pagrūmojimu pirštu, kai ministrais bus tą sritį išmanantys specialistai… Niekaip netelpa galvoje, kaip gydytojas gali būti krašto apsaugos ministras ar atvirkščiai. Jei ministerijose dirbtų specialistai, gal ir po „n“ patarėjų nereikėtų. Taip ir pinigėlių susitaupytų, ir pensijas būtų galima grąžinti ar padidinti, gal ir vaikų pinigus mokėtų kiekvienam vaikui, ir dar daug daug „gal“. Bet, kaip viena televizijos apklausoje dalyvavusi moteris sakė, „nė vieno kišenės nėra užsiūtos“.
Tad kas lieka? Laukti pažadėtųjų permainų.
