Lapkričio 29-ąją prasidės nauji Bažnyčios liturginiai metai. Jie visada prasideda pirmuoju Advento sekmadieniu – atpirkimo laukimo minėjimu ir baigiasi Kristaus Karaliaus švente.
Liturginius metus galima lyginti su metų ciklu gamtoje. Gamta prigęsta ir vėl atgyja. Ir liturginiai metai besikartojančioje laiko tėkmėje paliečia pagrindines tikėjimo tiesas, reikšmingus krikščionių gyvenimo įvykius.
Viešpaties metai dalijami į du ciklus: kalėdinį ir velykinį. Jų centrai – Kalėdų ir Velykų šventės. Jos abejos turi paruošiamuosius laikotarpius: Adventą ir Gavėnią, o po švenčių eina pratęsimo laikas: Kalėdų ir Velykų laikotarpis. Savaitės, neįeinančios į šiuos du laikotarpius, vadinamos liturginių metų eilinėmis savaitėmis, jų yra 34. Visi liturginiai metai susideda iš 52 savaičių.
Liturginė savaitė prasideda sekmadieniu, o savaitės šiokiadieniai yra tarsi prieš juos buvusio sekmadienio pratęsimas. „Kiekvienos savaitės vieną dieną – sekmadienį – pavadinusi Viešpaties diena, Bažnyčia prisimena Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, kurį drauge su Jo šventąja kančia vieną kartą per metus, per Velykas, iškilmingai švenčia. Taigi sekmadienis, Viešpaties diena, yra pagrindinė Eucharistijos šventimo diena, nes tai – Prisikėlimo diena, ypatinga liturginės sueigos diena, krikščioniškosios šeimos, džiaugsmo ir poilsio po darbų diena. Sekmadienis yra „visų liturginių metų pagrindas ir branduolys“ (Katalikų Bažnyčios Katekizmas 1193).
Liturginės dienos skirstomos taip: sekmadieniai, iškilmės, šventės, minėjimai ir šiokiadieniai. Iškilmingų liturginių švenčių šventimas senuoju žydų papročiu prasideda dar iš vakaro. Iš čia mes turime žodį „budėjimas“ arba „vigilija“. Kai kurios liturginės šventės, tokios kaip sekmadieniai, iškilmės ir Viešpaties šventės, turi vigilijas. Kristaus slėpinys (Jo Įsikūnijimas ir Jo Velykos), kurį mes, tikintieji, švenčiame Eucharistijoje, ypač sekmadienio pamaldose, lydi ir įprasmina bei pašventina kiekvieną dieną. Taip pat ir Valandų liturgija, oficiali Bažnyčios, kaip ir visos Dievo tautos, malda pašventina visą mūsų laiką, laukiant Jėzaus antrojo atėjimo.
Liturginiais metais svarbi ir spalvų simbolika. Liturginių spalvų reikšmė galutinai susiformavo XII amžiuje, kai įsivyravo simbolių naudojimas liturgijoje. Spalvų parinkimas ir naudojimas priklauso nuo kiekvienai spalvai būdingo charakterio ir jų dvasinio poveikio įvairiose bažnytinėse šventėse.
Romos Bažnyčios spalvas savo šešių knygų veikale aprašė ir komentavo popiežius Inocentas III, nurodydamas penkias liturgines spalvas: baltą, raudoną, žalią, juodą ir violetinę. Šių spalvų penketukas visuotinai įsakytas tik popiežiaus Pijaus V, kuris apibrėžė jų konkretų naudojimą.
Liturginę spalvą visuomet atspindi kunigo dėvimas arnotas – puošnus viršutinis rūbas. Kaip dangiškos garbės ženklas, nekaltumo bei tyrumo simbolis balta (ją gali pakeisti aukso) spalva naudojama per Kalėdų ir Velykų laikotarpius, Švč. Mergelės Marijos ir angelų švenčių dienomis, taip pat išpažinėjų, mergelių ir kitų šventųjų (ne kankinių) garbei. Pasak popiežiaus Inocento III, bažnyčios konsekracijos metu balta spalva reiškia, kad Bažnyčia yra tyriausioji Dievo Sūnaus Sužadėtinė.
Raudona spalva naudojama apaštalų ir kankinių šventėse, nes jie praliejo savo kraują už Kristų. Per Sekmines ši spalva simbolizuoja Šventąją Dvasią, kuri nusileido ant apaštalų ugnies pavidalu.
Žalia spalva įvardijama kaip tarpinė spalva, todėl ji tinkama tokioms dienoms, kurios neturi nei iškilmių, nei atgailos bei liūdesio charakterio – visiems eiliniams sekmadieniams bei šiokiadieniams, išskyrus švenčių aštuondienius.
Juoda spalva išreiškia atgailos ir liūdesio charakterį, todėl ji seniau buvo naudojama Advento ir Gavėnios metu, gedulingose pamaldose. Nors po Vatikano II susirinkimo reformos ji nėra uždrausta, tačiau jos naudojimas labai apibrėžtas: atsižvelgiant į vietos papročius, ją galima naudoti tik gedulingose pamaldose. Tačiau dabar jau juodą visuomet pavaduoja violetinė spalva, reiškianti rimtį, susikaupimą, atgailą. Violetinė spalva – Advento ir Gavėnios laikotarpių, atsivertimo, susitaikymo ir didesnio suartėjimo su Dievu meto – simbolis.
