Keičiasi laikai, keičiasi ir mados. Nieko naujo, tačiau šįkart „braukiu rodą“ apie mūsų maitinimosi tendencijas.
Mano vaikystės laikais, jei tik turėjome, kirtome rūkytus lašinukus, kiek lenda, o blynus ir mėsytę mamos čirškino tik ant lydytų taukų. Maisto žinovai mums tuomet į galvas kalė, kad tie taukai – tikri nuodai ir pjauna mūsų gražius organizmus kaip peilis grybus. Buvo rekomenduojama valgyti kuo daugiau žuvies, sveikesnio maisto esą vargiai ir berasi – bene visa Mendelejevo lentelė.
Atrodo, įkalė, taukus pakeitė aliejus. Žuvytę, kurios kaina kartais atima žadą, kramsnojame pasiguosdami, kad tai bent jau sveikas maistas.
Tačiau anądien daktaras Unikauskas vienoje iš televizijos laidų nuvainikavo žuvį. Neva, jei triskart per savaitę jos valgai, reikėtų pasitikrinti, ar nesi… apsinuodijęs gyvsidabriu! Ir toji skanesnė, riebesnė, kad ir labiau ponų skanaujamas tunas ar lašiša, šio elemento sukaupia daugiau. Še tau, boba, ir Devintinės!
Neseniai viename straipsnyje jau randu specialistų išvadas, kad tas išgirtasis aliejus mūsų kraštui visai svetimas produktas ir nieko nėra geresnio lietuviui kaip lydyti taukiukai. Ką jau bekalbėti apie lašinukus – jie visiškai reabilituoti ir kirsti juos patariama net besiliekninančioms ponioms. (Žinoma, kaip juokaujama, geriausia dieta yra vadinama „ĖM“ – „ėsk mažiau“.)
Sutikta pažįstama dejavo, kad apie dešimtmetį nevartojo sviesto, ir štai sužinojo, kad šis produktas yra puikiausias „benzinas“ mūsų pilkosioms smegenėlėms. Vartoti jį reikia kasdien.
Taigi gal reikia ir savo galva naudotis. Kad neišeitų kaip anekdote blondinei, kuri, pardavėjo patarta (esą labai padeda protą lavinti), brangiai nusipirko kelias obuolių sėklytes, o suvalgiusi jas apsičiupinėjo, kad už šitokią sumą galėjo įsigyti net kelis kilogramus obuolių. „Na, matote, ponia, – sako jai prekeivis, – jūs jau pradėjote galvoti.“ – „Hmm, taip, tikrai veikia. Pasverkite man kilogramą tų sėklyčių!“
Kaip toje linksmoje „Hiperbolės“ dainuškoje, „labiausiai kenksminga – gyventi“.
Taigi keičiasi laikai. Jau pamiršome tą metą, kai dauguma butus (žinoma, po „n“ metų laukimo) gaudavome nemokamai. Dabar tai skamba kaip fantastika. Štai Registrų centras skelbia, kad per praėjusius metus Lietuvoje būstui įsigyti išleista daugiau kaip 1,5 mlrd. eurų. Deja, dauguma mūsų, tų paprastųjų eilinių, vaikų ir anūkų keliems dešimtmečiams tampa bankų įkaitais.
Praraja tarp turtuolių ir vargšų vis gilesnė: aštuoniems turtingiausiems pasaulio milijardieriams priklauso kone tiek pat turto, kiek 3,6 milijardo vargingiausiai gyvenančių žmonių. Tik pabandykite įsivaizduoti: jie valdo apie 400 mlrd. eurų! Jaučiuosi nokautuota: mano fantazija tokio kalno pinigų nepajėgia nupiešti.
Tačiau, kaip sakoma, geriausia paguldytojo ant menčių viltis – horizontalūs ryšiai. Ir šypsena. Nepasiduokime, kelią įveikia einantysis.
