1969 m. kraštotyrininkas Konstantinas Bružas (1912-2005) užrašė šį Barboros Kirkilaitės, gimusios 1893 m. Šašaičių kaime, netoli Žemaičių Kalvarijos, pasakojimą. Zenonas Paulauskis (siuvėjas, senokai miręs) papasakojęs jai apie savo tėvą, kuris Gegrėnuose pypkę šventino.
Iš anksto buvo prisakyta, kad reikia atsinešti ir bažnyčioje pašventinti.
Sekmadienis. Išsiruošė Paulauskis su sūnumi ir pypkės nepamiršo. Laukia. Sėdi šventoriuje ant suoliuko ir stebi. Jau baigėsi pamaldos. Prie bažnyčios sienos stovi apdengtas stalelis. Ant jo – pypkės. Paulauskis dar neskuba. Kaimynai ėmė raginti:
– Nešk ir tu savo.
– Kad dar per anksti. Matote, nė švęsto vandens, nieko nėra, – atsakė. Bet vis dėlto padėjo. Atsisuko eiti atgal – žiūri, kad nuo klebonijos jau eina kunigas. Rankose lazda. Lyg ramsčiuojasi, lyg nešasi. Artinasi. Šventins!
Ir šventino. Su ta pačia lazda leido tiesiai per pypkes, kad net cibukai pradėjo lakstyti. Arčiau stovėjusieji griebė savąsias – kai kam pasisekė, bet Paulauskiui „pašventino“. Sako, kad buvusi uolinė su viršeliu ir „lenciūgėliu“.
Kas pyko, kas juokėsi, bet kunigo valiai niekas nedrįso priešintis. Tuo labiau, kad kvailiu niekas nenorėjo prisipažinti.
Pastaba. Ne kartą jaunystėje esu girdėjęs apie panašius „šventinimus“. Bet nekreipiau didesnio dėmesio. Įdomu. Juokinga. Kažkaip keista. Ir šiandien negaliu atsistebėti panašiu epizodu. Margas svietas, bet dar margiau jo praeitis išrašyta.
Beveik nesuklysiu, jeigu pasakysiu, kad Gegrėnuose tą sekmadienį buvo kunigas Rupka-Rupkevičius.
Parengė Aldona KUPRELYTĖ
