Lietuvos Respublikos Seimas nusprendė 2017-uosius paskelbti Reformacijos metais. Šį sprendimą parlamentas priėmė atsižvelgdamas į tai, kad šiemet daugelis krikščioniškų šalių švęs 500-ąsias Reformacijos metines, prisimindamos
1517-uosius, kai Martynas Liuteris, tuometinis augustinų ordino vienuolis, paskelbė 95 tezes, pakabindamas jas ant Vitenbergo bažnyčios durų.
Jau prieš keletą metų pasigirdo pamąstymų, kad į Reformacijos sukaktį pirmą kartą galėtų būti pakviesti ir katalikai, nes gyvename ekumenizmo amžiuje. O 2016-ųjų pabaigoje pasirodė dokumentas „Nuo konflikto iki bendrystės“, padedantis pagrindą bendram Reformacijos 500 metų jubiliejaus minėjimui. Bendrą Liuteronų pasaulinės federacijos ir Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos dokumentą rengė mišri katalikų ir protestantų teologų grupė. Teigiama, jog didžiausių sunkumų komisijai kėlė faktas, kad protestantams ir katalikams žodis „reformacija“ turi priešingas asociacijas. Protestantams šis žodis asocijuojasi su Evangelijos atradimu, laisve ir tikėjimo Dievo žodžiu tikrumu, o katalikai, jį išgirdę, galvoja apie bažnyčios pasidalijimą.
Dokumentą rengusių ir jį studijavusių teologų nuomone, nuodugnus ir nuoširdus abiejų pusių atliktas kalčių išpažinimas galėtų gerokai pagerinti bažnyčių tarpusavio santykius. Tai ir tikintiesiems liudytų pačių bažnyčių pasiryžimą ir pajėgumą atlikti tai, ko jos nuolat reikalauja iš savo žmonių – siekti susitaikymo. Dokumento tekste katalikai ir protestantai raginami rinktis vienybę – mąstyti ir veikti siekiant būdų vienytis ir vengti skaldymosi. O mąstyti vienijimosi perspektyvoje reiškia kitą bažnyčią pirmiausia suvokti ne kaip svetimą, bet kaip dalį vieno Kristaus Kūno. Tai reiškia, kad bažnyčios katalikiškumą reikia priimti rimtai – taip, kaip numatyta jau Tikėjimo išpažinime. Katalikų ir protestantų bažnyčių atsivėrimas viena kitai galėtų pavykti tik perkeičiant širdis ir protus. Kaip skelbiama pirmojoje iš garsiųjų 95 M. Liuterio tezių: „Mūsų Viešpats ir mokytojas Jėzus Kristus, sakydamas: „Atsiverskite“ (Mt 4, 17), norėjo, kad visas tikinčiųjų gyvenimas būtų atgaila.“ 2017-ieji, skirti paminėti šių tezių paskelbimo metines, galėtų tapti puikia proga bažnyčioms šią pirmąją tezę priimti rimtai, visų pirma stengiantis savo protus ir širdis perkeisti vienybei.
LR Seimo nutarime „Dėl 2017 metų paskelbimo Reformacijos metais“ teigiama, kad šį nutarimą jis priima atkreipdamas dėmesį ir į tai, kad Reformacija suteikė Lietuvai daug iškilių, meilę gimtajai kalbai puoselėjusių, raštijos ir kultūros srityje veikusių, švietimo sistemą formavusių asmenybių, tarp jų Martyną Mažvydą, Kristijoną Donelaitį, Joną Bretkūną, Abraomą Kulvietį, bei atmindamas, kad Reformacija paskatino Europoje naujus socialinius, ekonominius, politinius ir kultūrinius procesus, palikusius ryškų pėdsaką ir Lietuvoje, siekdamas artimesnės bendrystės su visomis krikščioniškomis bažnyčiomis ir visuomene minint kultūriniam ir dvasiniam gyvenimui svarbų įvykį.
Ką davė Reformacija Lietuvai? Istorikai šį laikotarpį skirsto į du etapus. Pirmoji Reformacijos banga – tai M. Mažvydo, A. Kulviečio, Stanislovo Rapolionio ir jų bendražygių bandymai skleisti Reformacijos idėjas lietuvių tautoje. Antroji banga dažnai vadinama „didikų Reformacija“, nes šiame etape visuomeninio ir religinio gyvenimo pokyčius lėmė įtakingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenės atstovų atsivertimas į protestantizmą.
M. Liuteris tikėjimo mokymą glaudžiai susiejo su raštingumu gimtąja kalba. Jis mokė, kad kiekvienas krikščionis turi gebėti pagrįsti savo tikėjimą, todėl kiekvienam reikėtų pažinti Biblijos tiesas. Tam, kad Šventojo Rašto tekstas taptų suprantamas asmeniškai, reikia mokėti jį skaityti gimtąja kalba. Šiam tikslui įgyvendinti reformatoriai siūlė skatinti visų visuomenės sluoksnių (taip pat liaudies) visuotinį raštingumą.
Reformacijos šviečiamoji programa paliko reikšmingą pėdsaką ir Lietuvos istorijoje – įkvėpė M. Mažvydą išleisti pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmas“ (beje, šiais metais minima šios knygos 470 metų sukaktis). Leidinio prakalboje autorius kreipiasi į bažnyčių ganytojus: „Dievas trokšta, kad visi būtų išganyti. Kodėl tada Šventasis Raštas, kuris, kaip sakiau, yra ypatinga priemonė arba tarpininkas tam išganymui įsigyti, negalėtų tapti bendru, visiems prieinamu turtu? Tad duokite, o kilmingieji, liaudžiai prieiti ir prie tų šventenybių, kurios jiems priklauso ir kurios, be abejonės, yra bendros ir jums, ir jiems.“
Su evangelikų reformatų bendruomenės nariais teko susipažinti dar studijų metais. Pirmąją Bibliją prieš keturiasdešimt metų man davė paskaityti studijų draugė biržietė Rasa, kurios giminės kelios kartos priklausė Evangelikų reformatų bažnyčiai. Knyga lietuvių kalba buvo spausdinta JAV, ten įsikūrusios lietuvių evangelikų reformatų bendruomenės pastangomis. Tuo metu tikėjimas buvo draudžiamas, o mums, būsimiesiems pedagogams, buvo labai rizikinga dalytis tokiomis knygomis, tačiau Šventasis Raštas ėjo iš rankų į rankas, ir stebuklas, kad niekas mūsų neįskundė, niekas neatidavė jos ne į tas rankas… Rasa, studijuodama anglų kalbą, išversdavo žinomo anglų rašytojo ir religinio mąstytojo K. S. Luiso kūrinių, tarp jų – ir ištraukų iš garsiųjų „Narnijos kronikų“. Aš, būsimoji lituanistė, tuos tekstus paredaguodavau, tada spausdindavome juos rašomąja mašinėle ir duodavome skaityti draugams. Studijų draugės dėdė pastorius, ypatingas eruditas, turėjo didelę teologijos knygų anglų ir vokiečių kalbomis biblioteką. Šiandien didžioji dalis jų išleista lietuviškai ir prieinama kiekvienam.
Popiežius Pranciškus paskutiniuose susitikimuose su protestantų delegacijomis ne kartą kalbėjo apie 500 metų Reformacijos sukakties minėjimą kartu, stengiantis „pastatyti Kristų į tarpusavio santykių centrą“. Pasak Šventojo Tėvo, „šie minėjimo metai mums siūlo progą žengti dar vieną žingsnį žvelgiant į praeitį be nuoskaudų, bet pagal Kristų ir bendrystėje su Juo, kad vėl iš naujo pasiūlytume mūsų laiko vyrams ir moterims radikalią Jėzaus naujieną, ribų neturintį Dievo gailestingumą: būtent tai, ką savuoju laiku reformatoriai norėjo paskatinti“ (Vatikano radijas).
