Kaimynų nesantaikos obuolys – servitutinis keliukas

Praėjusią savaitę į redakciją užsuko garbaus amžiaus sulaukusi plungiškė Petronėlė Paulina Genienė, gyvenanti S. Nėries gatvėje. Moteris skundėsi savo kaimynu K. V., kuris važinėja jam neva nepriklausančiu keliuku.

Senolė pasakojo, kad tuo keliuku praktiškai naudotis galėtų ji ir šalia gyvenantys kaimynai. Tačiau juo važinėja ir Aguonų gatvės gyventojas K. V. Anot moters, jei žmogus prariedėtų tik automobiliu, būtų dar nieko, bet jis esą važiuoja su žemės ūkio technika, veža mėšlą.
„Aš vasarą negaliu langų atidaryti – ir dulkės, ir smarvė. Netoli manęs yra kepykla, tai įsivaizduokite, koks kvapas iki ten nueina, kaip žmonėms pirkti duonos ar pyrago. Kaimynas, pravažiavęs mūsų keliuku, suka į S. Nėries gatvę, paskui važiuoja į Ramunių gatvę. Koks reikalas jam važiuoti pro mus, jei iš Aguonų gatvės greičiau patektų į Ramunių?“ – pyko plungiškė.
P. P. Genienė skundėsi, kad dėl to važinėjimo langus tenka valyti kiekvieną savaitę: vasarą dėl keliamų dulkių, kai oras prastesnis – dėl purvo. Ji jau skaičiuoja devintą dešimtmetį, tad darbas ne iš lengvųjų.
Pasakojimas mus sujaudino. Negi tikrai koks piktadarys ūkininkas, saugodamas savo kiemą, skriaudžia senutę?
Dėl išsakytos problemos kreipėmės į miesto seniūną Gintarą Domarką. Sutarėme, kad nuvykus į vietą bus aiškiau, o gal ir kaimynus pavyks suvesti, kad jie pasikalbėtų, nes P. P. Genienė minėjo, kad su K. V. šnekėtis nebandžiusi.
Atvažiavus seniūnas mums paaiškino, kad „nedorasis“ kaimynas į savo kiemą tuo keliuku važinėja gal 40 metų, nes sklypas esąs gerokai žemiau nei Aguonų gatvė, tad pasidaryti įvažą iš anos gatvės buvo keblu. Be to, keliukas yra servitutinis ir jo uždaryti niekas negali.
Ką gi, nuėjome įsitikinti savo akimis. Ir pamatėme štai ką – toje vietoje, kurioje K. V. galėtų pasidaryti įvažą iš Aguonų gatvės, stovi elektros stulpas. Norint jo neužkliūvant įsukti į savo kiemą tektų baigti kokius specialius manevravimo kursus.
Pabandėme problemą išspręsti taikiai ir pakvietėme P. P. Genienę pasikalbėti su K. V. Tiesa, vietoj jo duris mums atvėrė marti S. V.
Moteris kalbėjo, kad senolei neįtinka nė vienas kaimynas, visi – blogi. „Mes stengiamės kuo mažiau su ja bendrauti ir į ginčus nesivelti“, – teigė ji.
S. V. sakė, kad uošviai tą keliuką pasidarė gavę leidimą, tad viskas legalu. Na, o kaip su mėšlu, žemės ūkio technika? „Juk nevežame mėšlo kiekvieną dieną. Žiemą vieną ar du kartus per mėnesį. O atšilus orams karvę išvedame į laukus“, – pasakojo moteris.
Jos uošviai laiko vieną karvę ir veršiuką. „Anksčiau P. P. Genienė iš mūsų pieną imdavo, bet kažkas pasidarė, tai ir pienas nebegeras, ir keliuku važiuoti nebegalime“, – tvirtino S. V.
Kad ir kaip gaila būtų, senolė taikytis nesutiko ir žadėjo kreiptis į teismą.
Tik ar verta gadinti sau nervus ir išlaidauti? Juk dulkes kelia ir kiti pravažiuojantys kaimynai. Gyvename tarp žmonių. Tad, kaip sako vienas animacinio filmuko herojus, „vaikai, gyvenkime draugiškai“.