
Va, taip ir „pjauna širdį tarsi dobilą lig gyvuonies…“ Šovė į galvą vadui tobula, galima pasakyti, net geniali idėja: valstybės šimtmečio proga 150 000 šalies pipirų padabinti tautiniais kostiumais! Tačiau idėja be plano chuligano – tik vėjo dvelktelėjimas. Tad greituoju būdu atsirado ir įgyvendinimo bendraautoris (ne bet koks, geriausias iš geriausiųjų stiliaus guru).
Ir viskas ėjosi lyg sviestu patepta, paties Ramūno Karbauskio ir privačių rėmėjų pažadėti trys milijonai jau pleveno ore. Tiesa, dizaineris prasitarė, kad už vienam kostiumui tenkančius 20 eurų kažin ko tikėtis neverta: „Jūs nesvajokite apie kažkokį tautinį kostiumą už 20 eurų. Už 20 eurų jūs „bulkutę“ su kompotu suvalgysite mūsų šalyje.“ Tad, kaip rašo www.delfi.lt, iš pradžių planuojamų apdarų kiekis smarkiai – iki 25 000 – sumažėjo, o jų skyrimo kriterijai – atvirkščiai – išaugo.
Beje, iš vienos jaunos mamos girdėjau, kad reikalingas jos vaikui tas kostiumas kaip šuniui penkta koja, jei į lėkštę tam pirmokui neturi ko įdėti… Bet šįkart ne apie tai, juk ne vien duona žmogus sotus.
Tačiau iš didelio debesies ir vėl buvo mažai lietaus. R. Karbauskio nuomone, šuo pakastas būtent politikoje. Esą jei tai būtų buvęs konservatorių pasiūlymas, viskas būtų ėję kaip iš pypkės.
Lig pašaknų papjovė tokį gražų planą. Vėl kalta aplinka, o konkrečiau, pasak idėjos autoriaus, – žiniasklaida, sukėlusi ažiotažą. Kniso kniso žurnalistai po „valstiečių“ daržą ir iškniso tą įtarimų sukėlusį Kildišienės paltuką. (Kad labai stengtis ir nereikėjo, pati prašvytravo į Seimą.) Ir kilo klausimų: kas pirko, kam pirko, už kiek… Tiesa, kažkodėl nekalbama apie tai, kad viskas būtų buvę gerokai paprasčiau, jei į klausimus iškart būtų buvę pateikti aiškūs atsakymai. Deja, klaustukai garsiai atsitrenkė į reikšmingos tylos sieną ir pakibo ore. (O gal po to, kai dizainerį ėmė kutinėti mokesčių inspekcija, potencialūs rėmėjai pasipustė padus?)
Paskutinį kartėlio lašą, anot „Delfi“, į „valstiečių“ lyderio ambicijų taurę įvarvino „otkutiuro“ meistrui skirta „Auksinių svogūnų“ nominacija su apibūdinimu: „Pasirodo, jeigu gera manekenė, šedevrą galima sukurti ir už 20 eurų.“
„Jupiteri, tu pyksti, vadinasi, tu neteisus“, žiniasklaida tik dirba savo darbą. Žinoti nori visi, o štai būti pakabintam ant kabliuko niekam nepatinka. Mano buvęs kolega Pranas sakydavo: „Ne taip blynus kepa, kaip šikinė nori.“ „Nekabinkit makaronų“ kitiems ir patiems nereikės raudonuoti.
Pabaigoje norėtųsi pasidžiaugti dėl profesoriaus Liudo Mažylio radinio. Manau, nėra nė vieno tikro lietuvio, kuriam nebūtų suvirpėjusi širdis išgirdus naujieną, kad Vokietijoje surastas Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktas. Ir visai nesvarbu, kad kažkam, gal per daug susireikšminusiam, nepatinka, jog ne jis išmąstė, kur ieškoti šio istorinio dokumento. Svarbu, kad kažkas tyliai, be ažiotažo, daro ir padaro.