Gegužės 13-ąją Fatimoje paminėtas Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų šimtmetis. Iškilmėse dalyvavęs Šventasis Tėvas Pranciškus tą dieną šventaisiais paskelbė du vaikus – piemenėlius brolį ir seserį Pranciškų ir Jacintą – šių apsireiškimų liudininkus.
Prieš šimtą metų, 1917 metų gegužės 13-ąją, Fatimos miestelyje, išsidėsčiusiame Cova da Iria slėnyje, Vakarinėje Portugalijos dalyje, trims piemenėliams pasirodė Švč. Mergelė Marija. Iki tų metų spalio ji pasirodydavo vaikams kiekvieno mėnesio 13 dieną. Dievo Motina pasakė jiems esanti Šventojo Rožinio karalienė. Garsas apie nepaprastus įvykius sklido, tad spalio 13 dieną į Fatimą susirinko apie 70 tūkstančių smalsuolių.
Vyriausiajai iš piemenėlių Liucijai dos Santos tada buvo 10 metų. Jai buvo skirta nugyventi ilgą, net 97-erių metų, gyvenimą, tapti vienuole karmelite. Menkai išsimokslinusiai Liucijai teko parašyti daugybę laiškų į Vatikaną popiežiams, nes vienintelė galėjo perduoti Marijos žinią. L. dos Santos mirė 2005-aisiais, Šventasis Tėvas Benediktas XVI 2008 metais leido anksčiau laiko pradėti jos beatifikacijos bylą.
Kitų dviejų vaikų – devynmečio Liucijos pusbrolio Pranciškaus ir septynerių metų pusseserės Jacintos –
likimai visiškai kitokie. Berniukas mirė praėjus dvejiems metams nuo regėtų apsireiškimų – 1919-aisiais nuo ispaniškos karštinės, o mergaitė – 1920 metais nuo pleurito.
Pagrindinė per piemenėlius perduota Marijos žinia žmonijai buvo raginimas atsiversti, atgailauti. O tai, ką vaikai konkrečiai regėjo, vadinama trimis Fatimos paslaptimis, kurių Dievo Motina prašė neskelbti. Tik 1941-aisiais Liucija užrašė dvi pirmąsias, o po trejų metų – ir likusiąją. Užrašus perdavė vietos vyskupui, šis – popiežiui. Dvi buvo atskleistos netrukus, trečioji – tiktai 2000 metais.
Piemenėliams Dievo Motina apsireiškė Pirmojo pasaulinio karo metais. Pirmiausia jiems parodė pragarą. Liucija rašė, kad jei ne Marijos pažadas pirmo apsireiškimo metu nuvesti juos į dangų, būtų mirę iš siaubo. Parodžiusi pragarą Marija pasakė, kad sieloms išgelbėti turi būti įsteigtas pamaldumas į jos Nekaltąją Širdį. Pirmoje ir antroje paslaptyje ji kalbėjo apie karą kaip nuodėmės pasekmę, teigė, kad po ano eis dar baisesnis karas. Taip pat Dievo Motina paprašė jos Nekaltajai Širdžiai paaukoti Rusiją: „Jei ne, Rusija paskleis savo klaidas po pasaulį, sukels karų ir Bažnyčios persekiojimų. Gerieji bus nukankinti, Šventasis Tėvas turės daug kentėti, kai kurios tautos bus sunaikintos. Galiausiai mano Nekaltoji Širdis triumfuos.“ Vaikai net nesuprato, kas ta Rusija ar kas tas Šventasis Tėvas. Juo labiau – pragaras.
1984 metais popiežius Jonas Paulius II paaukojo visą pasaulį Marijos Nekaltajai Širdžiai. „Apšviesk, ypač tas tautas, kurių pašventimo ir paaukojimo Tu iš mūsų lauki“, – tokiu būdu nurodyta į Rusiją, kurios pavadinimas atskirai liko nepaminėtas.
Daugiausia susidomėjimo ir įvairiausių spekuliacijų sukėlė trečioji paslaptis. Ją Jonas Paulius II perskaitė tik praėjus dviem mėnesiams po 1981 metų gegužės 13-osios, kai buvo pašautas Šv. Petro aikštėje. Kitąmet Šventasis Tėvas nuvyko į Fatimą padėkoti Dievo Motinai, nuvežė ten iš kūno ištrauktą kulką. Jis buvo įsitikinęs, kad būtent Dievo Motinos globa išplėšė jį iš mirties nasrų. 2000 metais trečioji paslaptis paskelbta viešai. Šventojo Sosto spaudos salėje ją komentavo tuometinis Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas kardinolas Josephas Ratzingeris (vėliau – popiežius Benediktas XVI).
Trečiojoje paslaptyje atskleidžiama, kad vaikai matę kenčiantį baltai apsirengusį vyskupą, kuris galiausiai užmušamas. Nors regėjime Šv. Jonas Paulius II atpažino savo likimą, J. Ratzingeris aiškino, kad paskutinėje paslaptyje kalbama apie visos Bažnyčios apskritai kančią ir galima įžvelgti apibendrintą kelių popiežių paveikslą.
2000-aisiais, po kelis dešimtmečius trukusių diskusijų apie įvykius Fatimoje ir jų reikšmę, Jonas Paulius II Jacintą ir Pranciškų paskelbė palaimintaisiais. Jų beatifikacijos procesas buvo pradėtas 1999 metų birželio mėnesį, kai buvo pripažintas prie vežimėlio prikaustytos moters stebuklingo išgijimo stebuklas – savo maldas Jacintai skyrusi neįgalioji pradėjo vaikščioti 1989 m. vasario 20 d., minint Jacintos mirties metines.
Apie būsimą dviejų piemenėlių kanonizaciją (paskelbimą šventaisiais) paskelbta pripažinus antrąjį Pranciškui ir Jacintai priskiriamą stebuklą. Jo įrodymas – 2015 metais pasveikęs vėžiu sirgęs berniukas, kurio tėvai atkakliai meldėsi piemenėliams, prašydami jų užtarimo prieš Dievą.
Fatimos apsireiškimų šimtmetis paminėtas ir Lietuvoje. Kauno arkivyskupijos kvietimu piligrimai iš visos šalies gausiai susirinko į šį minėjimą Šiluvoje. Malda kaip dvasinis tiltas sujungė dvi piligrimines šventoves Lietuvoje ir Portugalijoje, kurios palaimintos ypatingu Švč. Mergelės Marijos artumu. Gegužės 12-ąją, šventės išvakarėse, Šiluvoje prasidėjo visą naktį trukusi vigilija su eucharistine procesija aplink miestelį. Pagrindinės iškilmės, kuriose dalyvavo ir būrys piligrimų iš Plungės, buvo švenčiamos gegužės 13-ąją Šiluvos aikštėje priešais baziliką. Kartu su Lietuvos vyskupais ir apie 50 kunigų šv. Mišių aukoje dalyvavo tūkstančiai tikinčiųjų, tiek, kiek čia susirenka Šilinių dieną.
Šv. Mišių dalyviams sveikinimą atsiuntė apaštalinis nuncijus arkivyskupas Pedro Lopez Quintana. Netikėtai negalėjusio atvykti nuncijaus homiliją perskaitė Kauno arkivyskupas. Tekste P. Lopez Quintana akcentavo Šventosios Dvasios veikimą. „Ji yra charizmų šaltinis ir dalyvauja mistiniuose ir pranašiškuose fenomenuose“, – rašė nuncijus, teigdamas, kad Fatimos liudijimas tapo ryškus ir pranašiškas XX amžiaus istorijos įvykių tėkmėje pasauliui išgyvenant du karus, komunizmo sistemą Sovietų Sąjungoje su jos totalitariniu žiaurumu ir karinguoju ateizmu. Marija Fatimoje kvietė vaikus melstis ir aukotis atsiteisiant už kitų nuodėmes, ir tai, pasak arkivyskupo P. Lopez Quintanos, primena Dievo veikimo stilių – rinktis ne pačius gabiausius pagal pasaulio suvokimą, bet duoti jėgų tiems, kuriuos išsirenka savo misijai.
Iškilmių pabaigoje jų dalyvius Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas pakvietė dar kartą išreikšti atsidavimą Dievo Motinai Pasiaukojimo malda patikint jai save, savo Tėvynę, jos dabartį ir ateitį.
