„Darnus kietųjų lapuočių miškų valdymas – darnaus turizmo vystymo praktika“

Praėjo beveik metai, kai Žemaitijos nacionalinio parko direkcija pradėjo įgyvendinti projektą „Darnus kietųjų lapuočių miškų valdymas – darnaus turizmo vystymo praktika“. Šeši jo partneriai iš Lietuvos, Švedijos ir Lenkijos bendradarbiauja turėdami tikslą sukurti bendrą strategiją, kuria bus siekiama populiarinti tarpvalstybinį turizmą kietųjų lapuočių miškuose, kurti naujus turizmo produktus ir kt. Iš projekto lėšų jau yra atnaujintas Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos interneto tinklalapis, šiuo metu vyksta informacinių terminalų pirkimas, filmo apie parką kūrimas. Ruošiami planai tvarkyti Liepijų mišką, įruošti vaikščiojimo trasas.

Gegužės 23–24 dienomis Žemaitijos nacionalinio parko direktorius Ramūnas Lydis, šio straipsnio autorė kartu su asocijuotais partneriais iš Lietuvos – Plungės turizmo informacijos centro direktore Sandra Kasmauskiene, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos Apsaugos ir tvarkymo skyriaus geografe Agne Tamošiūne, Žemaitijos kaimo turizmo asociacijos pirmininke Jurgita Krištupiene – dalyvavo projekto „Attractive Hardwoods“ partnerių konferencijoje „Management of hardwood tourism assets“ Švedijoje, Ronebio mieste.
Susitikimo metu išklausyti pranešimai apie Švedijos patirtį įrengiant takus ir pažintinius maršrutus saugomose teritorijose. Įdomu tai, kad šioje šalyje labai išvystyta vaikščiojimo takų infrastruktūra. Vien tik Skonės regione įruošta daugiau kaip 1 200 km takų, kurie turi jungtis su Danija ir kitais Švedijos regionais. Šių trasų įrengimas finansuojamas ne tik iš turizmui ar aplinkos apsaugai skirtų lėšų, bet ir iš sveikatos apsaugos asignavimų.
Paklausę, kodėl sveikatos apsaugos pinigai investuojami į turizmo infrastruktūrą, sužinojome, kad aktyvaus poilsio propagavimas – tai investavimas į žmonių sveikatą. Aktyvus, judantis žmogus visada yra sveikesnis, tad valstybei reikia gerokai mažiau lėšų ligoms gydyti.
Lankydamiesi projekto teritorijose turėjome puikią galimybę susipažinti su įrengtais takais, lauko informacine sistema. Į akis krito trasų ženklinimo paprastumas. Jose nerasi įmantrių rodyklių, stendų su informacija irgi yra minimaliai. Dažniausiai trasoms ar takams ženklinti naudojami paprasčiausi kuolai ar dažais pažymimos trasos ant medžių. Toks infrastruktūros paprastumas leidžia ją gerokai pigiau ir lengviau prižiūrėti, o ir įrengimo kaštai yra minimalūs.
Ne mažiau įdomi diskusija buvo apie bendradarbiavimą su žemės savininkais ir kitais asmenimis įruošiant trasas miškuose, „Natura 2000“ teritorijų tvarkymo darbus. Smagu, kad jų teisės aktai leidžia prioritetą teikti žemės savininkams ir mokėti jiems, kad patys įrengtų teritorijoms pažinti reikalingą infrastruktūrą.