Žlibinuose gyvenanti Sigutės ir Andriejaus Stančikų šeima – viena iš gausiausių Plungės rajone. Joje auga net vienuolika vaikų. Dalis jų iš namų jau išvykę – kas dirbti, kas studijuoti, tačiau šventės yra būtent tas laikas, kai visos Stančikų atžalos, kur bebūtų, kur begyventų, susirenka į tėvų namus ir sėda prie bendro Kūčių stalo.
Sigutė ir Andriejus Stančikai plungiškiams žinomi ne tik kaip daugiavaikiai tėvai. Jiedu dar ir stambūs ūkininkai. Be to, Andriejus yra kooperatyvo „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) vadovas ir aktyvus politikas – Savivaldybės tarybos narys. Na, o Sigutė, daug metų buvusi mama ir namų šeimininke, prieš kurį laiką įsiliejo į žolininkių gretas ir netgi tapo kooperatyvo „Tėviškės žolynai“ pirmininke. Pasak pačios Sigutės, žolininkės amato, kurį jos vyras Andriejus juokaudamas vadina raganavimu, ji ėmėsi prieš kokius penkerius metus – kai ūgtelėjo mažiausiasis sūnus Andrius Sigitas.
Iš Žemaičių Naumiesčio kilusi Sigutė su Andriejumi, kuris gimęs netoli Platelių esančiame Pūčkorių kaime, susipažino kartu mokydamiesi tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje ir gyvendami viename bendrabutyje. Ir studijavo jiedu tą patį – abu įgijo elektrikų inžinierių specialybes.
Sigutė smagiai prisimena tuos laikus, kai tikras žemaitis Andrius su kitais vaikinais bendrabučio virtuvėje virdavo ir ją vaišindavo vadinamąja pusmarškone koše. Matyt, ta košė buvo labai ypatinga, nes dar studijų laikais Sigutė ir Andriejus susituokė. Baigę mokslus, Stančikai gavo paskyrimą į Žlibinus. Taigi, Andriejus į savus kraštus grįžo jau su žmona. Ir ne tik – tuomet jiedu jau turėjo du vaikučius, o trečiąjį – „pakeliui“ į šį pasaulį.
Kaip jiedu įstengė ir mokytis, ir vaikus auginti? „Kažkaip suspėdavom, – sako Sigutė. – Ir draugai padėdavo, ir į darželį didžiąją vedėm. Taigi mokslų mesti neteko. Netgi į neakivaizdinį pereiti neprisiėjo.“
Atvykusi į Žlibinus, Sigutė apie 20 metų rūpinosi vaikais, kurių šeimoje – net vienuolika. Moteris prisipažįsta: kol vaikai buvo maži, rūpesčių ir vargo tikrai netrūko. Dabar lyg ir lengviau. Be to, iš vienuoliktuko namuose belikę tik septyni.
Vyriausioji Stančikų dukra Skaistė, baigusi mokslus, dabar dirba Kaune trikotažo gaminių dizainere. Ieva Klaipėdos universitete studijuoja muzikos meną. Studentas ir sūnus Laimonas – Mykolo Romerio universitete studijuoja teisę. Martynas, baigęs Lietuvos žemės ūkio universitetą, Žeimelio miestelyje, vienoje bendrovėje, dirba mechaniku. Vyriausiasis sūnus Marijus, baigęs Lietuvos žemės ūkio universitete magistrantūrą, ir Tomas, pristabdęs mokslus Žemaitijos kolegijoje, darbuojasi Žlibinuose ir kartu su tėvu yra pagrindiniai Stančikų ūkio šeimininkai. Penki mažiausieji vaikai – Žlibinų Igno Končiaus pagrindinės mokyklos moksleiviai: Simonas – dešimtokas, Gabrielė – aštuntokė, Monika – šeštokė, Šarūnas – ketvirtokas, o abiejų tėvų vardais pavadintas mažiausiasis Andrius Sigitas lanko pirmąją klasę.
Sigutė juokdamasi sako, jog nuo ūkio darbų yra atleista. Ten darbuojasi vyrai, na, o jai tenka maisto gaminimas, namų ruoša. „Pas mus rytais gyvenimas tiesiog verda. Visi sukyla, prausiasi, rengiasi, pusryčiauja, renkasi daiktus ir – kas kur. Kasryt sumaištis kaip filme „Vienas namuose“, kai šeima ruošiasi į kelionę“, – linksmai pasakojo moteris. Likusi namuose, ji verda pietus, pasitinka vaikus, o vakarop jau tenka galvoti, ką patiekti vakarienei.
Jau minėjome, jog, be mamos ir žmonos darbų, Sigutė turi ir dar vieną širdžiai labai mielą užsiėmimą – tapo žolininke. Kartu su dar keliomis vienmintėmis Sigutė augina bei pievose ir laukuose renka vaistažoles, jas džiovina, komplektuoja, rūpinasi, kaip realizuoti. Pasak žlibiniškės, žolininkystė – atskiras mokslas, na, o sugebėjimas tas žoleles parduoti – jau menas.
„Aš pati užaugau gerdama jonažolių arbatą. Gal todėl ir tokia energinga. Be to, ir susirgusią mane mama ir močiutės tik žolelėmis gydydavo, todėl man žolininkystė – ne naujiena“, – sakė Sigutė. Dar iki veiklos kooperatyve „Tėviškės žolynai“ moteris visuomet būdavo pasirinkusi liepžiedžių, aviečių lapų, jonažolių ir kitų augalų, kuriais gydydavo apsirgusius savo vaikučius. „Ir dabar sloguojantiems galiu patarti išgerti liepų lapų ir melisos mišinio arbatos, skaudančią gerklę puikiai gydo dašio žolė, šeivamedis, liepžiedžiai, avietės“, – rekomendavo žolininkė.
Žiema – tas metas, kai žolininkės gali truputėlį atsikvėpti. Tiesa, tik rinkti žolių nereikia, o pardavinėti jas tenka visus metus. Juolab kad yra žmonių, kurie vaistažoles vieni kitiems perka kaip Kalėdų dovaną.
O kokios Stančikų šeimos Kalėdos? Pasak Sigutės, jiems svarbiausios Kūčios. Tą vakarą visi sėda prie dvylika patiekalų nukrauto stalo, laužo kalėdaičius. Ir nėra buvę, kad bent vienas iš vaikų tą vakarą neparvyktų į namus.
Kaip pasakojo Sigutė, vaišes Kūčių stalui šiemet ruošė dukros, o ji pati gamino patiekalus Kalėdoms, tiksliau – kepė sūnaus parvežtą didžiulį kalakutą. Kalėdų rytas Stančikams – tikras smagumėlis – kai visi atsikelia, išpakuojamos po eglute rastos dovanos, sėdama prie pietų stalo, o tada jau vieni lekia pas draugus, kiti – pas drauges ar dar kur nors.
Pasak Sigutės, jai ir vyrui Andriejui džiugu, kad visi vaikai sveiki, kad auga protingi ir darbštūs. Ir kad į namus skuba ne pasilepinti, o padėti tėvams. Jiedu laimingi dar ir dėl to, kad vyresnieji siekia mokslo, stengiasi įsitvirtinti gyvenime ir tai jiems gana gerai sekasi. O kai vaikams viskas gerai, ir tėvams nėra dėl ko nerimauti.
