„Klausydamasi tremtinių pasakojimų, jų prašymų aplankyti artimųjų kapus, nuvežti ten žvakelių, suvokiau, kad atsakomybė sveria daugiau nei kuprinė. Mes atrinkti prisiliesti prie skaudžios Lietuvai istorijos: sutvarkyti svečioje šalyje palaidotų tremtinių kapus, pastatyti kryžius, kurie saugos svetimame krašte žuvusiųjų atminimą“, – sakė projekto „Misija Sibiras 2017“ dalyvė, dabar Vilniuje gyvenanti ir dirbanti rietaviškė Simona Budreckaitė.
Svajonė užgimė prieš trejus metus
S. Budreckaitė projekto „Misija Sibiras“ idėja susidomėjo dar studijuodama Vilniaus kolegijoje.
Savirealizacijos būdų ieškojusi studentė pildyti ekspedicijos dalyvio anketos vis dėlto neskubėjo – abejojo, ar jai pakaks fizinių jėgų. Nuo vaikystės skautų organizacijai priklausanti mergina buvo išbandžiusi save ne viename žygyje, tačiau niekada nedalyvavo tokiame, kur reikėtų nešti kelias dešimtis kilogramų sveriančią kuprinę. Nešulio, kuriame turi tilpti visi išgyvenimui būtini dalykai, svoris gąsdino, bet ne tiek, kad neišdrįstų įgyvendinti svajonės….
Anketą Simona užpildė prieš trejus metus ir iš karto buvo atrinkta bandomajam žygiui. Tai, kad beveik iš tūkstančio norinčiųjų pateko tarp septyniasdešimties galimų ekspedicijos dalyvių, suteikė daug vilčių, tačiau į Sibiro platybes ji išvyko tik po trejų pasiruošimo metų.
„Pats dalyvavimas bandomajame žygyje būdavo įdomus. Užbūrė jaunimo užsidegimas, patriotiškumas. Kas kartą vis labiau pasitikėjau savo jėgomis. Šiemet nujaučiau, kad pateksiu tarp šešiolikos laimingųjų. Tą dieną, kai nutuokiau, jog turėjo būti paskelbti dalyviai, įdėmiai sekiau „Delfi“ portalo naujienas, bet sąrašų neskelbė, o man reikėjo išeiti. Vos užrakinau duris, į telefoną atėjo draugo siųsta žinutė: „Sveikinu.“ Ir aš aiškiai suvokiau, su kuo, bet vis tiek buvo sunku patikėti. Tikėjau savimi, siekiau tikslo, ir svajonė virto realybe! Buvo neapsakomai geras jausmas“, – dalijosi prisiminimais S. Budreckaitė.
„Atsakomybė sveria daugiau nei kuprinė“
Prasidėjo pasiruošimas ekspedicijai. Susitikimai su tremtiniais, grįžusiais būtent iš Irkutsko srities, kryždirbystės amato mokymasis.
Pasirengimo laikotarpiu mergina suprato, kokia svarbi jų misija žmonėms, kurių artimieji ilsisi Sibiro žemėje, ar iki šiol dar ten gyvenantiems tautiečiams ir jų palikuonims. „Klausydamasi tremtinių pasakojimų, jų prašymų aplankyti artimųjų kapus, nuvežti ten žvakelių, suvokiau, kad atsakomybė sveria daugiau nei kuprinė. Mes atrinkti prisiliesti prie skaudžios Lietuvai istorijos: sutvarkyti svečioje šalyje palaidotų tremtinių kapus, pastatyti kryžius, kurie saugos svetimame krašte žuvusiųjų atminimą“, – kalbėjo projekto „Misija Sibiras 2017“ dalyvė.
Prieš išvykdama į ekspediciją komanda susitiko su šalies Prezidente Dalia Grybauskaite. Prezidentės dėmesys, jausmingos išlydėtuvės Vilniaus traukinių stotyje dar labiau sustiprino atsakomybę, kurios lydimi Simona ir jos naujieji draugai leidosi į kelionę.
Sustojimas Maskvoje
Pirmas sustojimas – Maskvoje. Čia susitikta su Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Rusijos Federacijoje Remigijumi Motuzu ir Europos Sąjungos ambasadoriumi Rusijoje, vienu iš „Misijos Sibiras“ iniciatorių Vygaudu Ušacku.
Komanda pakviesta tvarkyti Komunarkos poligone esančias kapines, kuriose 1937–1953 metais buvo palaidota daugiau negu pusantro šimto lietuvių. Paskui – vėl į kelią.
Nuvirtę kryžiai ir sužėlę krūmynai – įprastas tremtinių kapinių vaizdas
Keletas valandų lėktuve, vėliau – autobuse, ir pirmasis kelionės tikslas pasiektas.
Jau pirmąją atvykimo dieną ekspedicijos dalyviai sutvarkė lietuvių kapavietes Gadalėjaus kaimelio, kuris nuo Irkutsko nutolęs kelis šimtus kilometrų, kapinėse. Čia atnaujinti nuvirtę senieji ir pastatyti trys nauji kryžiai. Ant jų pritvirtintos lentelės su „Misijos Sibiras 2017“ komandos narių vardais.
Išvartytais kryžiais, sužėlusiais krūmokšniais lietuvaičius pasitiko ir Tulūno kapinaitės.
Į tremtinių amžinojo poilsio vietą Jevdokimove keliautojams teko keltis valtimi. Maloniai visus nustebino vietinis gyventojas, kuris neatlygintinai parūpino kryžiui maumedžio medienos. Į Jevdokimovą tremties laikotarpiu ne savo noru buvo atkeliavusios 50 lietuvių šeimų. Ekspedicijos narių stovyklavietę aplankė ir apie čia gyvenusias šeimas pasakojo jų palikuonys.
Sukrėtė sudegusios kapinės
Kad patektų į Algatujaus kapines, lietuvaičiai turėjo įveikti daugiau nei 30 kilometrų pėsčiomis. Nors pečius slėgė sunkios kuprinės, jie po devynių valandų kelio sėkmingai pasiekė tikslą.
Simona prisipažino, kad vaizdas, pamatytas čia, ją sukrėtė labiausiai. Tanki taigos augalija ir viduryje miško sudegę kryžiai. Kapų kauburėliai pasimatė tik iškirtus tankius krūmus. Nykstančiose kapinaitėse atsirado trys nauji kryžiai, kuriuos komanda aptvėrė tvorelėmis.
Algatujuje ypač atsiskleidė ekspedicijos misija – saugoti atminimą. Gal todėl S. Budreckaitė prie vieno kryžiaus prikalė vyresniųjų skaučių būrelio ženklą „Palik pasaulį gražesnį, nei radai“, kurį jai išvykstant iš Vilniaus traukinių stoties įdavė skaučių būrelio sesės (skautai vieni kitus vadina sesėmis ir broliais).
„…mes nebebūsime svetimi žmonės“
Toliau komanda patraukė skirtingomis kryptimis – dalis dalyvių ryžosi 70 kilometrų žygiui, kad aplankytų ten gyvenančią tremtinę iš Lietuvos, kiti važiavo tvarkyti kapinių, esančių Soloncuose, Kamenkoje, Bogotyriuje.
Komandos vėl susijungė Poroge. Simona pasakojo: „Po kelių dienų, praleistų atskirai, vieni kitiems puolėme į glėbį, lyg būtume artimiausi žmonės. Tą minutę supratau, kad komandos nariai visam laikui liks mano šeima, kad net po daugelio metų, atsitiktinai susitikę gatvėje, mes nebebūsime svetimi žmonės.“
Paskutinės kapinės, kurias sutvarkė ekspedicija, – išnykusiame Vesiolo kaime. Po jų – kelionė atgal į Lietuvą.
Šilčiausios akimirkos – susitikimai su žmonėmis
Aplankytos devynerios kapinės, pastatyti devyni nauji kryžiai, atstatyti nuvirtusieji. 100 kilometrų įveikta pėsčiomis ir daugiau kaip 1 500 kilometrų nuvažiuota įvairiausiomis transporto priemonėmis – tokia „Misijos Sibiras 2017“ statistika. O po ja slepiasi daugybė išgyvenimų.
Simona pabrėžė, kad pačios šilčiausios, jautriausios ekspedicijos akimirkos – susitikimai su vietiniais žmonėmis. „Išvykdama į Sibirą maniau, kad tai yra niūri misija, skirta mirusiesiems pagerbti. Būdama ten supratau, kad ji kupina laimės ir džiaugsmo. Mes sutikome tiek puikių, mums norinčių padėti žmonių, vietinių, kurie labai gražiai atsiliepia apie ten gyvenusius lietuvius, tremtinių, kurie ilgisi lietuviškų ąžuolų. Ekspedicijos komanda buvo nuostabi. Bendraudama su jais radau atsakymus į visus rūpimus klausimus ir dar daugiau. Visada buvau patriotė, bet nuo šiol meilė tėvynei dar stipresnė. Man buvo leista prisiliesti prie gražiausios tarnystės formos ir aš pasinaudojau duota galimybe. Išgyvenusi daugybę emocijų tolimoje Sibiro žemėje, matydama, kaip naujoji patirtis veikia komandos narius, supratau, kokią gilią reikšmę turi skautų šūkis „Dievui, Tėvynei, artimui“, – neslėpė savo jausmų projekto „Misija Sibiras 2017“ dalyvė S. Budreckaitė.
