Dar pusmetis, ir Aldona Mickuvienė minės savo profesinės veiklos 35-metį. Rietavo kultūros centro meno vadovė sako net nepastebėjusi, kaip greitai pralėkė dešimtmečiai. Nors gal to pajausti ir neįmanoma, kai dienos viena paskui kitą sukasi šokio ritmu.
Rietavo kultūros namai (dabar – Rietavo kultūros centras), kad ir kiek įstaigos pavadinimas besikeistų, yra vienintelė A. Mickuvienės darbovietė. Choreografo specialybę Vilniaus kultūros mokykloje 1982 metais įgijusi rietaviškė turėjo pasiūlymų pasilikti dirbti ir gyventi sostinėje, bet pareiga šeimai sugrąžino merginą į gimtąjį miestą.
1983-iųjų pradžioje, pradėjusi dirbti meno vadove, Aldona subūrė pirmąjį kolektyvą – merginas, norinčias išmokti tautinių šokių. Moteris iki šiol prisimena, su kokia energija aštuonios paauglės lankė repeticijas. Vėliau prie jų prisijungė vaikinai. Šokėjų entuziazmas kėlė choreografės pasitikėjimą savo jėgomis, o kai jo netrūksta, galima kalnus nuversti.
Į 1985 metų Respublikinę dainų šventę A. Mickuvienė išvažiavo net su trimis savo paruoštais šokėjų kolektyvais. „Anuomet nebūdavo kompiuterių, o ir sportas nebuvo toks išpopuliarintas. Vaikai, ieškantys kuo užsiimti, dažnai pasirinkdavo meno būrelius. Lankyti repeticijas motyvuodavo didžiulis noras dalyvauti Dainų šventėje. Išvyka į renginį kolektyvui tapdavo didžiule pramoga: pasiruošimas koncertui užtrukdavo ne vieną dieną, tad išvykoje praleisdavome visą savaitę. Sužiūrėti būrį jaunų žmonių – didelis iššūkis, bet su šokėjais puikiai sutardavau, nors pati buvau dar labai jauna“, – kalbėjo meno vadovė.
Per profesinę karjerą moteris su savo paruoštais kolektyvais dalyvavo ne viename masiniame šokėjų renginyje. 1987 metais Moksleivių dainų ir šokių šventėje šoko Aldonos paruošti Rietavo tarybinio ūkio-technikumo moksleiviai, o tos pačios įstaigos vyresniųjų žmonių kolektyvas kartu su šokėjais iš visos Lietuvos pynė šokių pynę Respublikinėje dainų šventėje 1990-aisiais.
Kolektyvas lyg gyvas organizmas: vieni nariai baigia mokyklą ir palieka grupę, kiti stoja į jų vietą. Vadovei būtina užsiauginti pamainą. Tad šalia didesniųjų šokėjų A. Mickuvienė visada turėdavo mažųjų grupę.
Aldona pasakojo, kaip, sūnui Mindaugui pradėjus eiti į pirmą klasę, jos šokėjais tapo kone visi jo bendraklasiai. Vėliau berniukai išsilakstė, liko vien mergaitės, bet labai gabios. Merginų šokių kolektyvas dalyvavo 2007 metais Kaune surengtoje Dainų šventėje ir buvo atrinktas į Lietuvos tūkstantmečiui skirtą 2009-ųjų Respublikinę dainų šventę.
„Mano pačios vaikai kultūros namuose užaugę. Pasiimdavau iš darželio, ir tiesiai visi į repeticijas. Šokėjai repetuoja, o jie aplink sukinėjasi. Tautiniai šokiai nuo mažens į kraują įaugę: sūnus Mindaugas į sceną lipo nuo pirmos klasės, o dukra Rūta – jau ketverių. Ir dabar šoka grupėje „Šarkelės“, kur dauguma narių jos draugės“, – sakė A. Mickuvienė.
Kai scenoje pasirodo „Šarkelės“, energija ir puiki nuotaika ima plūsti į žiūrovų salę. Aldona neslėpė, kad šis jaunų moterų ir merginų kolektyvas ir jai pačiai suteikė antrą kvėpavimą. „Jos tokios nuotaikingos, smagios, veržlios, kad dirbdama repeticijoje pasikraunu energijos. Susibūrė visiškai netikėtai. Pirmoji kalbėti apie tai, kad reikia ką nors veikti vakarais, pradėjo Gintarė Sabaliauskienė. Jos mintims pritarė mano dukra Rūta ir jos draugės Kristina, Laura, Vitalija, Donata. Kalbėjome, bet žingsnio vis nežengėme. Kartą, kai visos drauge žiūrėjome krepšinio rungtynes, nusprendėme – jei mūsų komanda laimės, rytoj renkamės į pirmąją repeticiją. Komanda laimėjo, tad jau kitą dieną merginos šoko“, – prisiminė neseną istoriją meno vadovė.
Kolektyvas „Šarkelės“ – unikalus: sąrašuose yra 20 narių, bet vienu metu dažniausiai repetuoja tik pusė. Ir priežastis tam labai žmogiška – jaunos moterys repeticijas nutraukia, kai laukiasi ir augina atžalas. Per ketverius kolektyvo metus „užgyventa“ dešimt vaikų, o vadovė tik džiaugiasi: „Užaugs nauja šokėjų karta.“
Kultūros darbuotojų darbas įdomus, tačiau tikrai nėra lengvas. Taip jau sutvarkyta: kai kiti švenčia, jie dirba. Kaip sakė A. Mickuvienė, Rietavo kultūros centro kolektyvas labai draugiškas ir kūrybingas: artėjant kokiam renginiui susėda ir dalijasi mintimis, ieško naujų idėjų. Prie šventės organizavimo prisideda kiekvienas. „Niekada nesigailėjau pasilikusi gyventi ir dirbti Rietave. Tokio „superinio“ kolektyvo niekur kitur nerasi“, – įsitikinusi šokių būrelių vadovė.
A. Mickuvienė niekada nesigailėjo ir dar vieno dalyko – pasirinkimo būti šokių mokytoja. „Dar būdama moksleivė šokau mokytojo Šliažo, vėliau Janinos Drevinskienės vadovaujamame kolektyve. Buvau aktyvi, tad energijos užteko ir kitiems pomėgiams – mokytis muzikos mokykloje, sportuoti. Atėjus laikui rinktis tolesnį gyvenimo kelią, tiksliai žinojau, kad stosiu į kultūros mokyklą. Prisimenu, kaip baigusios vidurinę su drauge Nijole išvykome į sostinę paduoti stojamųjų dokumentų. Merginos iš mažo miestelio, visiškai nepažįstančios Vilniaus, bet vedamos didelių norų. Ir abiem mums pavyko“, – dėstė rietaviškė.
Geras profesijos pasirinkimas dovanojo galimybę dirbti mėgstamą darbą. Daugiau nei tris dešimtmečius Rietavo kultūros centre A. Mickuvienė tvirtino net nejutusi, kaip pralėkė tie metai… Gal todėl, kad dienos viena paskui kitą sukosi šokio ritmu.
Manto VIRŽINTO ir Arūno RUPEIKOS nuotr.
