
Visiems gerai žinomas teatro ir kino aktorius, režisierius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Klaipėdos universiteto profesorius Valentinas Masalskis į gyvenimo įvykius ir reiškinius žvelgia filosofiškai. „Tai, kad aš atradau Kulius, kad čia įsikūriau, nėra atsitiktinumas. Kaip ir tai, kad jūs šiandien esate mano namuose ir kad mes kalbamės. Manau, viskas sudėliota kažkur aukščiau. O mes tik gauname užduotis ir jas vykdome“, –
įsitikinęs ponas Valentinas.
Taip, V. Masalskis jau keletą mėnesių yra Kulių miestelio gyventojas. Čia jis kartu su drauge Raimonda Laužikiene įsikūrė jaukius namus, pamažu susipažįsta su aplinkiniais, liejasi į bendruomeninę veiklą. Taigi tie, kas manote, kad pastaruoju metu Kuliuose matote į žymųjį aktorių panašų žmogų, žinokite, kad matote ne panašų, o jį patį.
– Esate žymus ir nusipelnęs asmuo. Tokius dažniausiai sutinkame sostinėje, kituose didmiesčiuose. O kokie keliai Jus atvedė į Kulius, mažą Žemaitijos miestelį?
– Viskas prasidėjo prieš šešerius metus, 2011-aisiais, kai aš kartu su savo studentais – Vilniaus kolegijos aktoriais – atvykau į Klaipėdos universitetą. Mūsų tikslas buvo bendra tolesnė kūryba, žinoma, ir tai, kad tie dvylika jaunų žmonių įgytų ne koleginį, o aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Taip jie tapo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto studentais ir mano suburto Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais, o aš – universiteto profesoriumi. Vilnių iškeitęs į Klaipėdą, pradėjau ieškoti, kur galėčiau apsigyventi. Ir radau.
– Bet kodėl Kuliai, o ne Klaipėda ar kuris kitas miestas?
– Esu kaunietis, bet „dūšioje“ aš – kaimo žmogus. Man patinka gamta ir atviri, nesusvetimėję žmonės. Tokie, kokių tik kaime galima sutikti. Miestuose niekas nebebendrauja, visi gyvena savuose kiautuose, o man norisi draugijos.
Man didmiesčiai nepatinka. Ir iki šiol gyvenau ne Vilniuje, o Vievyje. Na, o Kulius man rekomendavo jūsų kultūros centro direktorius ir mano kolega universitete Romas Matulis. Jo pasiūlymas buvo puikus: jei ieškai nebrangaus, bet netoli Klaipėdos esančio būsto, pasidairyk Kuliuose. Taip ir padariau. Radau internete – sena medinė trobelė pačiame miestelio centre. Pirkau dar už litus. O kol viską atnaujinome, teko daug darbo įdėti. Keitėm viską – nuo pamatų iki stogo. Bet dabar turim puikius namus. Tokius, kad gulėdamas vonioje pro langą galiu Kulių bažnyčios vaizdu džiaugtis. Na, o iki Klaipėdos – tik pusvalandis kelio.
– Ar nenusivylėte savo pasirinkimu? Ar nesinori visko mesti ir bėgti, tarkim, į Klaipėdą? Juk sakoma, kad kaimas dabar prasigėręs, merdėjantis, pasyvus.
– Pasirinkau Kulius ir savo pasirinkimu nenusivyliau. Atvirkščiai – džiaugiuosi čia atsiradęs. Be to, galbūt ne aš Kulius, o Kuliai mane pasirinko. Aš manau, kad žmogus pats mažai ką sprendžia. Ir tai, kad aš atvykau į Klaipėdą, kad įsikūriau Kuliuose – ne mūsų pačių, o kažkieno, esančio aukščiau, sumanyta.
O kaimas tikrai neprasigėręs. Čia daug darbščių ir šviesių žmonių, su kuriais smagu susitikti, pabendrauti. Tokie – man iš kairės ir iš dešinės. Neseniai organizavau kaimynų dieną. Taip smagiai pasibuvome!
– Tai žemaičiai Jūsų nenuvylė?
– Kaip jais galima nusivilti? Nuo seno esu geros nuomonės apie žemaičius. Dar studijų laikais susipažinau su plungiškiais Povilu ir Petru Vyšniauskais. Būtent jie man Platelius parodė. Aš taip susižavėjau! Tiesa, dabar miestelis jau nebe toks – labiau urbanizuotas, komercinis. Ankstesni Plateliai man labiau patiko. Petras Vyšniauskas mane pirmąkart ir į Tarptautinį Mykolo Oginskio festivalį atsivežė. Šis man taip pat puikų įspūdį paliko.
Apskritai žemaičiai – labai tvirto charakterio, tikrą nuo netikro greitai atskiriantys žmonės. Maivymusi jų nesudominsi, blizgučiais nepapirksi. O tai man labai patinka.
– O kaip pats Kulių miestelis?
– Apsigyvenęs čia, pradėjau domėtis Kulių istorija. Ir tiek sužinojau! Man Kuliai net reikšmingesni už Klaipėdą, jie tokių pamatinių asmenybių turi! Juozas Tumas-Vaižgantas, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, knygnešys Jurgis Gudas ir kiti. Kuliai tikrai turi kuo didžiuotis. Ir tas asmenybes, manau, reikėtų įamžinti. Jau esu sumanęs – miestelyje pristatysime skirtingų meniškų suoliukų, kiekvienas bus kažkam dedikuotas – Sofijos, Vaižganto, Gudo ar net Juozapo Bražinsko suolelis.
– Be šio, Jūs turite dar vieną puikų sumanymą, apie kurį jau ne tik Kuliuose kalbama. Tai Sofijos festivalis, vyksiantis rugsėjo 16–17 dienomis.
– Taip, mintis organizuoti Sofijos festivalį man kilo iškart, kai tik sužinojau, kad Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė – kuliškė. Mano idėja buvo džiaugsmingai priimta, skeptikų nebuvo. Manau, toks renginys – puiki proga pagyvinti, pagarsinti ir „pakultūrinti“ Kulius. Beje, pirmasis Sofijos festivalio renginys jau įvyko – per Škaplierinę atidarėm Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei ir jos epochai skirtą fotografijų parodą.
Festivalio repertuaras – išties labai gausus. Kviesime ne tik garsius muzikus, bet ir vietinius – Mirgos ir Audronio Gulbinskų vadovaujamą folkloro ansamblį „Vaisgamta“, Giedrutės Idzelienės vokalinį ansamblį. Na, o garbingiausi svečiai – garsus pianistas, Sofijos ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionių proanūkis Rokas Zubovas ir jo žmona Sonata, saksofonininkas Petras Vyšniauskas. Festivalio dalyviai pamatys režisierės Elenos Kairytės sukurtą dokumentinį filmą apie Kulius, spektaklį, bus pakviesti į bendruomenės pikniką, Sofijos suolelio atidengimą ir vakarėlį.
Beje, Zubovai – geri mūsų su Raimonda bičiuliai, su kuriais kažkada įsikalbėjome apie Plungės praeitį. Ir žinote, ką išsiaiškinome! Ogi tai, kad XVIII amžiuje Abiejų Tautų Respublikos karalius Plungės seniūniją, kaip privačią valdą, atidavė Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui. Po pastarojo mirties Plungės grafystę įsigijo Rusijos didikas Platonas Zubovas. Matote, kaip kartais įdomiai viskas susiklosto. Taip, kad atsitiktinumu tai sunku pavadinti. Masalskiai, Zubovai… Jie vėl į Plungės kraštą grįžta!
– O kaip Jūsų darbas Klaipėdos universitete? Esate juo patenkintas?
– Taip, Klaipėdos universitetas man patinka. Ypač žavi kitoks, pagarbesnis požiūris į studentą. Džiaugiuosi tuo, kad subūrėme jaunimo teatrą, kuris yra lyg nauja kultūros sala gana apstingusioje Klaipėdoje.
O jau tie mano studentai! Didžiuojuosi jais. Ypatingai tais, kurie nesidairo kitur, o lieka čia, leidžia šaknis, kuria šeimas. Teatre jau ir anūką turim – Balį – jaunųjų aktorių vaikelį. Na, kaip nesidžiaugsi… Beje, savo studentus kartais pasikviečiu ir pas save – pavyzdžiui, šiomis dienomis Kuliuose repetuosim spektaklį „Mūsų miesteliai“. Manau, bus šaunu. Ar ne?