Skirta šio Lietuvos muziejininko, poeto, mokytojo 115-osioms gimimo ir 65-osioms mirties metinėms
Aš – karo trimitas! Narsus karžygys!
Aš – saulės žvalus spindulėlis…
Aš – tauras, Žemaičių tėvynės sūnus.
Aš – jaunas dainų bernužėlis!
Šiais žodžiais Pranas Genys viename pirmųjų jaunystės eilėraščių „Didi valanda“ išpranašavo savo prasmingo ir kartu tragiško gyvenimo lemtį. Narsus karžygys, neturėjęs nei ginklo, nei fizinių jėgų, dvasios galiomis pranoko daugelį tų, kurie save laikė tėvynės kovotojais ir kūrėjais.
P. Genys gimė 1902 metų kovo 1 dieną Kalnėnų kaime, Telšių valsčiuje. Tėvai Adomas ir Marija save kildino iš bajorų, valdė didelį, apie 50 hektarų, ūkį. Vaikystė prabėgo inteligentiškoje aplinkoje, kurioje sklandė laisvės ir pagarbos mokslui dvasia. Gabus vaikas, per dvejus metus pramokęs skaityti ir rašyti namuose, pravėrė Telšių pradinės mokyklos duris. Baigęs ją, mokslus tęsė šio miesto „Saulės“ gimnazijoje. Labiausiai sekėsi lietuvių kalbos ir literatūros pamokos – jos tiesiog užbūrė jaunąjį literatą! Pranas gaudyte gaudė rašytojų Šatrijos Raganos, Lazdynų Pelėdos, Vydūno pamokų metu pasakytus žodžius. Filosofo Vydūno humanizmo nuostatos turėjo įtakos visam likusiam gimnazisto gyvenimui: jose matė esminius žmogaus ir tautos kilimo dėsnius. O ir pats klasėje rašydavo gražiausius rašinius ir sulaukdavo gerų mokytojų įvertinimų. Jau 1920–1921 m. jo eilėraščiai spausdinti išeivijos leidiniuose „Tėviškė“, „Vytis“, „Garsas“.
1924-aisiais baigęs Telšių gimnaziją, P. Genys dvejus metus mokytojavo Mažeikiuose ir Ukmergėje. Taip pat pradėjo studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą Kauno universitete, bet, pablogėjus sveikatai, turėjo grįžti į gimtuosius Kalnėnus. Negalia jį visam laikui prikaustė prie kėdės.
Telšių apskrities gydytojo Jono Mikulskio pasirašytame pažymėjime Nr. 106, 1926 m. spalio 9 d. duotame pristatyti Švietimo ministerijai, rašoma: „Šiuo pažymima, kad Pranas Genys, 24 m., iš Kalnėnų, Telšių valsčiaus, serga raumenų nykimu. Liga nepagydoma ir reikalauja nuolatinės kitų priežiūros.“
Prasidėjo atkakli kova su negailestinga liga. Pagalbos ieškota visur, kur tik įmanoma, deja, 1927 m. gydytojų komisijos išvados vienareikšmės – neįgalumas visam gyvenimui. Veriasi praraja, bet vienas langas iš jos ištrūkti liko – kūryba! Knygos, radijas, spauda – gyvasties šaltiniai, neleidžiantys pasinerti į tamsą.
Kasdienės kelionės tėvų nupirktu arkliuku į Telšius – šio krašto kultūros lopšį – tapo svarbia P. Genio gyvenimo dalimi. Šilti susitikimai su bičiuliais, naujos pažintys įsuko ir nukreipė link platesnės aktyvios veiklos. 1928 m. jis imasi redaguoti Žemaitijos šaulių laikraštį „Šatrija“, renka istorinę Šaulių organizacijos medžiagą, rašo straipsnius periodiniams leidiniams, susirašinėja su rašytojais, kupinas optimizmo ruošia leidybai savo pirmąjį eilėraščių rinkinį.
Poezijos knyga „Džiugo varpai“ pasirodė 1929-aisiais. Ją išleido Žemaičių studentų korporacija „Samogitia“, spausdino Telšių vyskupijos spaustuvė, iliustravo dailininkas Juzefas Perkovskis (1896–1940), tuo metu gyvenęs Džiuginėnų dvare, netoli Džiugo kalno. Tituliniame knygos lape pasirinkta poeto simbolisto Konstantino Balmonto (1867–1942) posmo eilutė „Būkim kaip saulė!“ išdavė didžiulį P. Genio norą – apsuptam bendraminčių šviesos, pačiam patikėti savo galiomis. Nepaisant skaudžios kūno negalios ir asmeninių išgyvenimų, pasirinkęs gyvenimo pozityvą, jis rašė: „Žengsiu į Saulę! Į žemę pasvirusį – Jos spinduliai atgaivina ir prikelia…“
Žemaičių dailės muziejuje saugoma P. Genio poezijos knyga „Džiugo varpai“, kurioje poeto ranka įrašyta dedikacija: „Mylimam Pr. Meškauskiui. Kalnėnai, 1929.IX.12. Autorius.“ Pranas Meškauskis (nuo 1940 m. – Germantas) – Lietuvos visuomenės veikėjas, kalbininkas. Likimo keliai, jaunystėje suvedę šias asmenybes kilniems darbams, stebina panašia tragiška lemtimi – abu mirė koncentracijos stovyklose: P. Meškauskis-Germantas 1945 m. balandžio 22 d. nacių Štuthofo koncentracijos stovykloje, o P. Genys 1952 m. rugpjūčio 26 d. nukankintas Macikų sovietų lageryje.
Metęs iššūkį likimui, P. Genys atsidavė ne vien poezijos mūzai. 1931-aisiais kartu su bendraminčiais įkūrė Žemaičių senovės mėgėjų draugiją „Alka“. Tais pačiais metais prie draugijos skyriaus teisėmis prisijungė Senovės pažinimo mėgėjų kuopa su muziejumi, veikusiu Mažeikiuose. 1932 m. vasario 16 d. draugija įsteigė „Alkos“ muziejų. Muziejaus kūrimo darbai įsuko, atėmė daug jėgų ir energijos, o trukdžių jo statybai, eksponatų įsigijimui taip pat netrūko.
Muziejaus direktorius P. Genys – sumanus organizatorius: mokėjo pasinaudoti menkiausiomis galimybėmis, kad tik jo vadovaujama įstaiga augtų ir taptų svarbiu Žemaitijos kultūros istorijos lopšiu. Šių gebėjimų įrodymas – pažintis su Končių gimine. Fizikas, etnografas, profesorius Ignas Končius dalyvavo ir vadovavo ekspedicijai, kurioje 1934–1935 m. kompleksiškai tyrinėtas Drobūkščių kaimas. Į ją aktyviai įsitraukė penkiolika asmenų, tarp jų ir P. Genys (per ekspediciją dalis surinktos medžiagos dabar saugoma Žemaičių muziejuje „Alka“).
Išlikę nuoširdūs ryšiai leido P. Geniui parašyti prašymą profesoriaus broliui – Lietuvos ūkio banko Klaipėdos skyriaus direktoriui Petrui Končiui. Jame priminė: „Tamsta buvai žadėjęs Žemaičių muziejui duoti paveikslą – Vytautas krikštija žemaičius – ar panašaus turinio, nepamenu, ir Žemaičių Kunigaikštijos žemėlapį. Maloniai prašau tuos daiktus aukoti ne kam kitam, kaip Žemaičių muziejui, nes jie būtų mums labai brangus turtas ir didelis pasididžiavimas.“
Vasaromis P. Genys apvažinėdavo daugelį Žemaitijos vietų, rinkdamas eksponatus muziejui ir pasakodamas žmonėms apie senojo žemaičių kultūros paveldo svarbą, išsaugant jį ateities kartoms. Apie tokias keliones 1936 m. jis rašė: „Vieną vasarą su sena kumele ir senu vežimu padariau 1740 km.“
Plungiškė Emilija Mikulskienė, tuomet būdama dešimtmetė mergaitė, gyvenusi Platakių kaime, prie vieškelio, vedančio į Platelius, prisiminė P. Genio viešnagę tėvų namuose. Tuokart muziejininkas arkliuku kinkyta brikele, kurią vadino „bėda“, važiavo į Platelių dvarą rinkti muziejui eksponatų. Emilijai tai paliko didelį įspūdį: „Grįždamas Pr. Genys vėl užvažiavo pas mus, papietavo, papasakojo, kad diena buvusi nuostabi. Radęs savo muziejui daug gerų eksponatų: baldų, portretų, nuotraukų, knygų, albumų ir kitko. Mačiau, kaip vėliau jo turtas buvo vežamas į Telšių muziejų.“
P. Genys stebindavo gebėjimu maksimaliai pasiekti užsibrėžtus tikslus: pasibaigus muziejaus statybos rūpesčiams, entuziastingai skyrė laiką rengiamoms parodoms, žemaičių rašytojų literatūros vakarams, kurie buvo populiarūs ne tik Telšiuose, bet ir Plungėje, Žemaičių Kalvarijoje, Mažeikiuose, Palangoje, kitose Žemaitijos vietose.
Žinoma, niekur nedingo ištikimoji bendrakeleivė poezija. Antroji lyrikos knyga „Atnašavimai“ pasirodė 1935-ųjų gruodį 500 egzempliorių tiražu. Ją išleido „Sakalo“ leidykla, iliustravo dailininkas Paulius Augustinavičius (1909–1960), spausdino vyskupijos spaustuvė Telšiuose.
Žemaičių dailės muziejuje saugomos knygos „Atnašavimai“ tituliniame lape yra autoriaus ranka rašyta dedikacija: „D. G. p. E. Šalkauskiui, Telšių Apskr. Viršininkui, nuoširdžiam „Alkos“ globėjui. Pr. Genys, autorius, Telšiai, 1935.XII.19.“ Eugenijus Šalkauskis (1891–1942) – vienas iš Telšių apskrites administracijos darbuotojų, aktyviai palaikęs ir rėmęs muziejaus steigimo idėją ir tolesnį jo gyvavimą. Šio vyro, turėjusio aviacijos pulkininko karininko laipsnį, likimas toks pat tragiškas – 1941 m. suimtas, išvežtas į lagerį Rešotuose (Krasnojarsko kr.), o 1942 m. ten žuvo. Šeima ištremta į Petrovką (Altajaus kr.).
Trečioji P. Genio poezijos knyga „Rūpintojėliai“ išleista 1941-aisiais „Žemaičių žemės“ redakcijos 1 000 egzempliorių tiražu. Viršelio iliustracijos autorius – Paulius Augustinavičius, spausdino Telšių apskrities savivaldybės spaustuvė. Pirmasis eilėraštis skirtas žemaičiui: „Tvirčiau suspausk, žemaiti, ronko žombį ir gėlė vagą išvaryk par savą šalį.“ P. Geniui pačiam ne kartą teko kietai rankoje spausti tą žombį. Tuo laikotarpiu taikos pasaulis traukėsi užmarštin – į Lietuvą 1941-ųjų birželį atslinko juodos karo beprotybės draikanos: trėmimai, holokaustas, Rainių žudynės.
P. Genys – humanistas, iki širdies gelmių sukrėstas to, kas aplinkui dėjosi, neliko nuošalyje: praėjus metams po skaudžiai išgyventos Rainių kankinių tragedijos, parašė poemėlę „Rainiai“, kuri publikuota savaitraštyje „Žemaičių žemė“. Stengėsi padėti žydų tautybės žmonėms – iš Telšių geto muziejuje įdarbino Rūtą Gurvičiūtę ir dar dvi merginas, tikėjosi, kad tokiu būdu jos išvengs nacių susidorojimo. Deja, nepavyko. Kilus grėsmei, jaunai moteriai slapstytis padėjo mylimasis Pranas Laucevičius. Istorija baigėsi tragedija: abu – jau kaip vyras ir žmona – 1945 m. spalio 5 d. sušaudyti nacių Balsių kaime (netoli Telšių).
Grįžus sovietų okupaciniam režimui, P. Genys tapo nepageidaujamu asmeniu naujai valdžiai: 1945-ųjų gruodžio mėnesį atleistas iš muziejaus direktoriaus pareigų, iškeltas iš muziejaus pastate buvusio buto, jam nurodyta palikti Telšius. Su ištikimu žemaitukų veislės arkliuku kinkyta brikele ir nedidele mantele jis išvyko į Plungę. Apsigyveno Telšių g. 65 – likimo ironija – name pas Mariją Tošnickienę, kuri dirbo Plungės pašte telegrafiste. Likimas tarsi pašmaikštavo tikrindamas P. Genio galimybių ribas: praradęs viską, tik ne optimizmą vėl kabintis į gyvenimą, pagalbon pasitelkė seniai pamėgtą užsiėmimą – fotografavimą. Kaip tik 1946-aisiais buvo keičiami pasai, tad nuotraukų darymas jiems – šioks toks pragyvenimo šaltinis poetui. Svajonės niekur nedingo, tik pasitikėjimas žmonėmis sumažėjo, atsirado sarkazmo ir tylaus tikėjimo, kad tokia santvarka ilgai neišsilaikys, todėl siūlomų pinigų okupacinei valdžiai šlovinti jis kategoriškai atsisakė.
Turėjo savų planų – ir gana didelių: pasiryžo savo namo statybai su viltimi, kad jame įkurs muziejų! Namą, kurį jis meiliai vadino „trobale prie upies“, ir tvartelį arkliukui (būtinai!) pavyko pastatyti. Jam talkino puikus draugų ratas: Plungės gydytojas chirurgas Paulius Filipovas, kunigas Adomas Alminas, Rutkauskas, Pranas Skersis, Jonas Bražinskas ir kiti. Natalija Filipovienė prisiminimuose P. Genį apibūdino kaip labai didelį humoristą, linksmą, šnekų, malonų žmogų: „Kai užeidavome į jo namus, visada kviesdavo pabūti ilgiau, pasėdėti, pabendrauti.“ Buvo tikras estetas, jam patiko gamtos grožis, o ypač pagarbiai atsiliepdavo apie trapų moters grožį. Merginos, kurios jam patiko, turėjo privilegiją – už padarytas nuotraukas nereikėdavo mokėti….
Buities muziejaus savo namelyje įkurti nespėjo, nors buvo tam pradėjęs rinkti eksponatus. Saugumas nepaliko jo ramybėje – neparankus valdžiai, o ir namelis – gardus kąsnelis. 1951 m. balandžio 28 d. P. Genys areštuotas ir išvežtas į Klaipėdą. Ten tris mėnesius tardytas ir nuteistas „už priklausymą Tautininkų partijai, Šaulių sąjungai, Geležinio Vilko organizacijai, už antitarybinius eilėraščius, tarybinės santvarkos šmeižimą ir ryšius su banditais“. Nuosprendis negailestingas – 25 metai kalėjimo, konfiskuojant visą turtą, dar penkeriems metams atimtos politinės teisės.
1952 m. gegužės 16 d. iš Klaipėdos P. Genys perkeltas į Šilutės Macikų lagerį – GULAG’o skyrių Nr. 3, kuris po reorganizacijos buvo skirtas civiliams gyventojams, neįtikusiems sovietų okupacinei valdžiai, ir veikė iki 1955 m. Atskiroje zonoje buvo laikomi kaliniai, nuteisti 25 metams pataisos darbų lagerio. Yra duomenų, kad dokumentuose buvo nurodomos netikros kalinių mirties priežastys. Jie buvo naikinami dujų kamerose, sušaudomi, mirdavo nuo šalčio ir bado. 1948–1955 m. šioje mirties stovykloje žuvo 365 žmonės, iš jų – 70 vaikų. Mirusieji užkasti šalia lagerio per kelią skiriančioje pievoje.
Stojiška P. Genio laikysena šioje mirties pragaro mašinoje verta didžiulės pagarbos. Jo asmenybės nepalaužė ir nesuardė aplinkybės, kuriose atsidūrė. Muziejininkystė buvo ir išliko tikrasis P. Genio pašaukimas. To pavyzdys – sukrečiantis laiškas, pieštuku rašytas iš Macikų lagerio į „Alkos“ muziejų: „Pagalvojau, ar nebūtų verta Jums padaryti žygių ir paimti mano įrengimą, kuris paliko mano gyvenamoj vietoj. Muziejuje tai būtų reikalinga. Ten yra geras elektros įrengimas, daug chemikalų ir aparatų. Nesnauskit, nes šiaip išmėtys.“ Siūlė paimti į muziejų jo namuose paliktus fotoaparatus, kurie „gal praverstų“. Aišku, jis nežinojo, kad viskas iš jo namelio išgrobstyta, o ir pats namelis atiduotas kitiems – į jį buvo įkelta Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatė, „Linų audinių“ fabriko darbininkė Kerpauskienė.
P. Geniui – nevaikštančiam, reikalingam kito pagalbos – išlikti oriam lageryje buvo tikras iššūkis. Jis stengėsi iš visų jėgų. P. Skersis prisiminimuose pasakojo, kad į kalėjimą jam nuvežė šiltų kojinių, drabužių, 100 rublių įdėjo tarp suklijuotų popieriaus lapų, kaip buvo paties P. Genio pamokytas, tačiau į kalėjimą neįleistas. Viską nugabeno draugui į Klaipėdą, kad šis pasiųstų paštu be atgalinio adreso. Po kurio laiko P. Skersis gavo laišką nuo Prano, kuriame šis rašė: „Jei ne tu, būčiau didelę bėdą turėjęs.“ Rizikuodami savo ramybe, draugai jam rašė, lankė, dažnai atveždavo papirosų, nors pats P. Genys nerūkė, bet tai jį gelbėdavo, kai reikėdavo atlikti paprastus kalėjimo higienos reikalus: iškratyti iš marškinių utėles, pasiekti tualetą ir pan.
Tikėjimas žmogumi P. Genio neapleido iki paskutinės minutės, tačiau fizinės jėgos buvo per silpnos kovoti su šia pragaro mašina – 1952 m. rugpjūčio 26 d. jis mirė, mylinčią širdį amžiams palikęs žydinčioms Lietuvos pievoms.
