Ir vėl it ąsotis suskilo lietuvaičių vienybė. Žinoma, galima būtų ginčytis, ar ji – toji vienybė – išvis Lietuvoje egzistuoja, ar labiau primena istorijos vingiuose retsykiais žaltvyksle sušmėžuojantį miražą. Bet, kaip trinktelėjęs per stalą sakydavo televizijos ekranų herojus patriotas Valerijonas Bugailiškis-Prūdas, „istorijos nesuklastosi!“ – dainuojanti revoliucija buvo!
Problema, kaip šventa Indijos karvė, išsikėtojo sostinėje, Lukiškių aikštėje. Prie Seimo rikiavosi mitinguotojai su plakatais – mes be Vyčio nenurimsim! Kita tautos dalis ironiškai tampo lūpą – mes norime žvelgti į ateitį, tad ir laisvės kovų įamžinimas turi būti šiuolaikiškas (suprask, ką tie seniai beišmano).
Apie paminklą Lukiškių aikštėje, jei neklystu, kalbama jau aštuoniolika metų. Tebūnie man atleista už atmintį, bet ta tema bene labiausiai įsirėžė kažkada humoro laidos „Dviračio šou“ skelbto dažnučių konkurso nugalėtojo sueiliuota šmaikšti epigrama: „Reiktų man paminklo Lukiškių aikštėj: / Aš – ant balto žirgo, Čiurlionis – dešinėj, / Šunauja – po kojom, Vytis – virš galvos. / Užrašas bylotų: „Tėtis Lietuvos“.“ Talentinga lietuvių tauta, šito iš mūsų neatimsi.
Keista, kad nesantaikos obuoliu tapo bene labiausiai lietuvius per amžius vienijęs laisvės simbolis – Vytis. Sutikite, ten, kur prasideda kūryba, sudėtinga ginčytis, nes nieko nėra lakesnio už žmogaus fantaziją. Širdin įstrigę poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „Visi mes esam nebyliai, nes to, ką girdime giliai, dažnai nemokam pasakyti.“ Gal ir nemokam, tačiau puikiai jaučiam, kai užgaunamos sielos stygos. Ir tik tuomet visi kartu užtraukiam: „…vienybė težydi!“
Manau, kad tokia ir buvo paminklo Lukiškių aikštėje idėja – surasti tautos vienybės vizualizaciją. Sprendimas turėjo išsikristalizuoti laike ir diskusijose. Todėl jokiu būdu negalima visko spręsti paprasto konkurso arba net įbrukimo būdu. Taip, buvo konkursas, kuriame dalyvavo net pasaulinio garso, tokie kaip iš Plungės kilęs Žilvinas Kempinas, menininkai (deja, kaip skelbiama, jų paslaugos pasirodė neįkandamos). Dėl pateiktų darbų būta daug įvairiausių apklausų, kurių rezultatai skyrėsi (gal priklausė nuo užsakovo?).
Finišo tiesiąją pasiekė du projektai – Vytis ir Memorialinė siena medžių motyvais, kuri primintų partizanų bunkerius (beje, labai skausmingą istorijos laikotarpį). Komisija, įvertinusi visus „už“ ir „prieš“, pasirinko pastarąjį variantą. Esą už jį ir internetu balsavo daugiau jaunimo, kuriam ir priklauso ateitis. Deja, pasėtas nesantaikos grūdas sudygo ir visuomenė suskilo. Nepatenkinti vyresnio amžiaus mitinguotojai (gal balsavimui negalėję pasinaudoti šiuolaikinėmis technologijomis) protestavo gatvėse. Ne jaunimo kaltė, kad ne jie stovėjo prieš sovietinius tankus, bet juk kažkas stovėjo… Tik todėl šiandien skiname demokratijos vaisius.
Nesiimu teisėjo vaidmens, bet esu tikra, kad tautos vienybės simbolis neturi tapti pleištu tarp kartų.
