Šv. Kalėdų tradicijos keičiantis šimtmečiams

Skaičiuojame dienas, likusias ne tik iki šv. Kalėdų, bet ir iki mūsų valstybės atkūrimo šimtmečio. Artėjantis valstybingumo jubiliejus paskatino susimąstyti, kaip keitėsi Lietuvoje per šį istorinį laikotarpį advento ir Kalėdų tradicijos, pavartyti etnologų, religijotyrininkų, istorikų knygas, jų publikuotus straipsnius.

Paslaptingos mistikos, įvairiausių tradicijų ir papročių šis tamsiausias metų laikotarpis buvo kupinas dar tada, kai mūsų protėviai buvo pagonys. Po Lietuvos krikšto saulėgrįžos laukimo metas, kaip ir visame krikščioniškame pasaulyje, sutampa su adventu. Šiuo susikaupimo, kūno ir dvasios apsivalymo laiku prasideda liturginiai metai.
Kokios Lietuvoje galėjo būti Kalėdos lygiai prieš šimtą metų, 1917-aisiais? Kai užduodame šį klausimą vaikams, jie pirmiausia ima svarstyti, ar lietuviai tada jau puošė Kalėdų eglutę. Remiantis tyrinėtojų pateikiamais aprašymais, kaip tik tuo metu Lietuvoje Kalėdų eglutė ir galėjo išpopuliarėti. Ją, išsiilgę gimtųjų namų, papuošdavo vokiečių kariai. Į savo blindažus prie eglutės pavadindavo ir kaimo vaikus, apdalydavo juos saldainiais. Kaizerinės administracijos valdininkai surengdavo šventinį pobūvį, prie eglutės pakviesdami mokytojus, valsčiaus seniūnus, kunigus. Vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje, Švietimo ministerija išplatino aplinkraštį, raginantį Kalėdų eglutes, kaip europinę tradiciją, rengti mokyklose. Netrukus ji vaikus džiugino ir namuose.
Pirmosios nepriklausomybės metais, 1918–1940-aisiais, formavosi lietuviškos Kalėdų tradicijos. Bažnyčia, spauda ir visuomenė akcentuodavo, kad šis laikotarpis – tai atjautos, pagalbos, dalijimosi metas, kad jokiu būdu negalima palikti žmogaus vieno Kūčių vakarą, kad prie šventinio stalo turi atsirasti vietos pavargėliui, paklydėliui ar keleiviui.
Prieš Kalėdas labai pagyvėdavo prekyba turguose. Įdomių būta adventinių turgų Lietuvoje. Jie vykdavo kas savaitę ir buvo vadinami taip: šeškaturgis, skaistaturgis, saldaturgis.
Šeškaturgyje prekiauta kailinukais, kitais šiltais drabužiais, pirštinėmis, šalikais – viskuo, kas gina nuo žiemos speigų. Iš kur toks keistas prekymečio pavadinimas? Mat samdiniai, parėję Kalėdų atostogų, nenusitverdami rimto darbo, gaudydavo šeškus. Pelenais išdžiovintus jų kailiukus parduodavo, taip užsidirbdami pinigėlių švenčių linksmybėms.
Skaistaturgis – dovanų turgus. Bernas savo išrinktajai pirkdavo skarelę, karolius, kaspinus, o sau – kepurę, žiebtuvėlį, „cigarnyčią“, lenktinį peiliuką. „Juolab kad metų uždarbis kišenę plėšia“, – taip šmaikščiai šiuos turgus apibūdina etnologas Libertas Klimka.
Paskutinysis turgus jau prieš pat didžiąsias šventes – saldusis. Čia buvo galima rasti visko, ko dar reikės šventiniam stalui – medaus, spanguolių, aguonų, džiovintų grybų, Kalėdų žąsį ar pusę kiaulės galvos…
Didelis dėmesys skirtas dalyvavimui šv. Mišiose, ypač akcentuojant ankstyvąsias advento sekmadienių ryto šv. Mišias – rarotas, laikomas aušrai auštant, taip pabrėžiant Marijos – išganymo Aušros ir Mesijo Motinos – garbę. Rarotos buvo aukojamos 6–7 valandą ryte. Žemaitijoje žmonės į pamaldas buvo kviečiami „su liktarna“, kai kur kerdžius triūbos garsais arba piemenys švilpynėmis žadino tikinčiuosius eiti į rarotas. Jaunimas giedoti pradėdavo dar pakeliui į bažnyčią: priekyje eidavo ir giesmę vesdavo merginos, iš paskos atitardavo vaikinai.
Dalyvauti rarotose bent vieną advento sekmadienį buvo privaloma kiekvienam pamaldžiam lietuviui. Ankstyvai rytmetinei maldai keldavo net visai mažus vaikus.
Įspūdingai savo, dar mažo vaiko, kelionę į rarotas yra aprašęs rašytojas Jonas Biliūnas apsakyme „Piestupys“. Įveikiant tolimą kelią į bažnyčią visiškoje tamsoje vaikams tenka nugalėti daugybę baimių, bet nueiti labai svarbu, juk, „jas atbuvus, ir pačių Kūčių sulaukus linksmiau bus“. Iki šių dienų Lietuvos bažnyčiose tebegiedama rarotų giesmė „Rasokit, dangūs“, sukurta prieš daugiau kaip šimtmetį. Žodžius jai parašė vyskupas Antanas Baranauskas.
Kita sena advento laikotarpio tradicija – kalėdojimas. Žymus kraštietis fizikas, etnografas, visuomenės ir kultūros veikėjas profesorius Ignas Končius, gimęs 1886 m. Purvaičiuose, knygoje „Žemaičio šnekos“ taip aprašo kalėdojimą mūsų kraštuose prieš šimtą metų:
„Klebonas pasiunčia pereiti kaimą, pranešant, kada jis mano kalėdoti. Užsako, kas turi kunigą vežti, bažnyčios ubagus – vargonininką, zakristijoną, zvanininką, skalbėją (ši nevažiuodavo, jai parinkdavo aukų paskirtasis ūkininkas). Kleboną veždavo dvejeta arklių, su kitais visaip, daugiausia vienu. Dar važiuodavo vežimas aukoms vežti – grūdams, linų saujoms. Be pinigų, reikėjo dar duoti ir natūra. Čia kartais važiuodavo du ir trys vežimai, žiūrint, koks kaimas, kaip dosnūs ūkininkai. Tad šeši septyni vežimai turėdavo susirinkti. Žinoma, pakinkydavo geresnius arklius, pasirišdavo skambalus. Važiuodavo nuožangia risčia. Tai didelis triukšmas ramiame kaime. Daug laukimo, daug ruošos. Ir grindis trobos išplauk, ir smėliu išbarstyk, kalėdą paruošk, bijok, kad poterių nepaklaustų. Užsisakydavo, kame pusryčiaus, kame pietaus, kame turės nakvynę. Pavalgę vakarienę žaisdavo: žiedą dalydavo, žiužį mušdavo, visokius juokus krėsdavo…
Paprastai kunigas surašinėjo visus gyventojus – paaugusius ir vaikus. Davęs kalėdą, paaugusysis gaudavai kortelę, kurią turėjai atiduoti eidamas velykinės. O atlikusiam velykinę kunigas duodavo kitą kortelę. Tas korteles reikėjo saugoti, nes per Sekmines maršalga jas rinkdavo. Kas neturėjo, gaudavo eiti išpažinties – varu varydavo. Kartais ir su bažnyčios ubagais. Turįs kortelę atiduodavo, ir jo pareigos bažnyčiai baigtos“ (Ignas Končius. Žemaičio šnekos. Vilnius, 1996, 221–222 psl.).
Kūčių dieną I. Končius prisimena taip: „Kūčių dieną tedirbama iki pietų. Tą dieną valgoma virti grūdai – kviečiai, žirniai, pupos, ir valgomi su medum pasaldintu vandeniu. Nevalgoma duonos. Duonos valgius Kūčių dieną galima utimis aptekti.
Po pietų moterys atvirina katilus vandens: plaus vaikiams galvas – trinks galvas, ir pačios nusiplaus ir galvas išsitrinks. Paklupdo trenkamąjį ant grindų, palenkia, kad krūtinė siektų padėtąją kėdalę, arba geriau prakiša galvą pro kėdės atkalkį, po galvos pastato kipalę su šiltu vandeniu ir trenka. Muilina be pasigailėjimo. Prileidžia akis muilo. Juokauja ir plaunamasis, ir plaunančioji“ (ten pat, 158 psl.).
Žemaitijoje gyvavusį ir vėl bandomą atgaivinti antrosios Kalėdų dienos paprotį – blukvilkį mini keletas žymių žemaičių: istorikas, rašytojas ir švietėjas Simonas Daukantas, Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (apysakoje „Palangos Juzė“), kunigas pranciškonas, švietėjas Jurgis Pabrėža. Įdomu tai, kad net dvasininkai aprašo tradiciją, kuri ateina iš pagonybės laikų. O ką reiškė tas paprotys? Kaimo gyventojai užnerdavo virves ant storos medinės trinkos arba kelmo (blukio) ir vilkdavo saulei leidžiantis per visą kaimą, užsukdami į kiekvieną kiemą. Buvo tikima, kad tai padeda atsikratyti praeinančių metų blogybių, jas suvarant į blukį. Kaimo gale iškilmingai užkurdavo laužą ir blukį sudegindavo.
1940–1952 metų istoriniu laikotarpiu šv. Kalėdos Lietuvoje dažniau buvo švenčiamos su liūdesiu, sielvartu, nerimu, prie Kūčių stalo prisimenant dideles netektis. Vieni kalėdaitį laužė ir juo dalijosi su savo šeimos nariais baimės ir teroro sukaustytoje gimtojoje Lietuvoje, kiti – partizanų žeminėse, kryželį pasidarę iš medžio šakelių, treti duonos kriaukšlele tarsi kalėdaičiu dalijosi tolimose amžinojo įšalo ir speigų žemėse. Tie, kurie stengdamiesi išvengti teroro ir represijų atsidūrė emigracijoje, praradę viltį sugrįžti į Tėvynę, irgi nebuvo laimingi. Vienur Kūčių vakarą buvo puošiama eglutė, kitur jos nebuvo. Pati eglutės tradicija tuo metu tarsi nublanko, svarbiausia buvo melsti Auščiausiąjį, kad šiame istorijos pragare galėtum sulaukti kitų Kalėdų…
Iki pat Atgimimo Kalėdos buvo darbo dienos. Bet ar tai galėjo sumenkinti švenčių prasmę? Susėdę prie Kūčių stalo, žinojome, kad prie jo susibūrę ir mūsų kaimynai, nesvarbu, kad kai kurie gal užsirakinę duris ar užtraukę langus storesne užuolaida. Esame valgę Kūčių vakarienę su visais dvylika patiekalų bendrabučio kambarėlyje. Darbovietėse moterys keisdavosi ne tik Kūčių valgių receptais, bet ir pačiais patiekalais. Viena atnešdavo grybų jų tais metais neprisirinkusiajai, kita dalijosi savo keptais kūčiukais, dar kita parūpindavo kalėdaitį toms, kurioms iš bažnyčios jį parsinešti buvo nesaugu dėl einamų pareigų… Tai buvo laikai, kai gerumas, nuoširdi kaimynystė, bičiulystė buvo svarbiausi dalykai.
Vakarų Lietuvoje buvo žinomas gražus advento paprotys vakarieniauti padėjus ant stalo vainikėlį, nupintą iš šiaudų ar eglišakių, kuriame uždegama vaškinė žvakė. Po savaitės ten turėtų degti jau dvi, dar po kitos – trys žvakės. Taigi advento vainiko, kurį esame linkę kildinti iš Vokietijos, užuomazgų randame Lietuvoje. Su šio vainiko tradicija ateiname į šiandieną, su vis daugėjančia šviesa. Tegu tai dar šimtmečių šimtmečius išlieka kaip himnas gamtai, kuri jame atgyja, kai atrodo, jog viskas turi numirti. Kaip himnas Šviesai, kuri nugali tamsą… Kaip himnas Kristui, tikrajai Šviesai, kuri ateina nugalėti blogio ir mirties…
Naudotasi leidiniais: Juozas Kudirka. Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos. Vilnius, 1993; Jonas Balys. Lietuvių kalendorinės šventės. Vilnius, 1993; Angelė Vyšniauskaitė. Mūsų metai ir šventės. Kaunas, 1993.