Kaip siaubo filme: namuose – žmogus supuvusiu ir kirmėlėtu veidu

Vaizdas, kurį sausio 17-osios rytą išvydo į 81 metų Alksnėnų kaimo gyventojos Z. S. E. namus nuvykę Šateikių seniūnijos, Plungės rajono policijos komisariato ir Greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, buvo lyg iš kraupiausio siaubo filmo. Viename iš tribučio namo butų savo lovoje gulėjo 51 metų vyras visiškai supuvusiu, suirusiu ir kirmėlėmis apėjusiu veidu. Žmogus nebevaikščiojo, bet buvo sąmoningas.

Atrodo, gyvename XXI amžiuje, esame gana civilizuoti ir išprusę, tad atvejų, kad žmogus gyvas pūtų ir negautų socialinės ir medicinos pagalbos, lyg ir nebeturėtų būti, bet… Akivaizdu, kad už uždarų durų kartais vyksta tokie kraupūs dalykai, kuriuos net įsivaizduoti sunku.
Kaip pasakojo Šateikių seniūnas Zigmantas Strumyla, Z. S. E. sūnus anksčiau gyveno Plungėje, vadinamajame bendrabutyje A. Vaišvilos g. 33. Prieš kelerius metus jis buvo sumuštas, patyrė sunkių sužalojimų. Po įvykio vyras persikėlė į Alksnėnus, pas mamą. „Jis turėjo psichikos sveikatos problemų, bet buvo veiksnus“, – sakė seniūnijos vadovas.
2016-ųjų rudenį Alksnėnuose pasklido kalbos, kad Z. S. E. į namus nešasi actą, aliejų ir kitas priemones, kuriomis gydo savo sūnų. Tai sužinoję seniūnijos darbuotojai vyko pas moterį, tačiau ji į namus nieko neįsileisdavo. Tuomet Z. Strumyla pasitelkė policiją ir Greitąją medicinos pagalbą. Tąkart jiems į vidų patekti pavyko, nes vyriškis namie buvo vienas, mama laukuose kasė bulves.
„Jau tada jo veidas buvo žaizdotas. Felčerė sakė, kad jį būtina vežti į ligoninę. Ilgai kalbintas vyras kaip ir sutiko pasirodyti gydytojams. Padėjome jam atsikelti, apsirengti, susiruošti. Kai jau ketinome išeiti, tarpduryje pasirodė motina. Ji uždraudė sūnų vežti. O ir jis pats, paklusęs jos draudimui, persigalvojo – pasakė niekur nevažiuosiąs. O per prievartą nieko daryti negalėjome“, – prisiminė Z. Strumyla.
Tuomet vyriškis liko namuose. Seniūnas tvirtino kreipęsis ir į Savivaldybę, ir į medikus, klausęs, ką tokiu atveju turėtų daryti, bet vis išgirsdavęs tokį pat atsakymą – jei žmogus veiksnus ir atsisako pagalbos, prieš jo valią nieko nepadarysi. „O jie abu veiksnūs – ir vyriškis, ir jo motina. Vadinasi, turėjo teisę patys priimti sprendimus“, – dėstė Šateikių seniūnijos vadovas.
Z. Strumyla pasakojo, kad ir jis pats, ir socialinė darbuotoja pas Z. S. E. vis užsukdavę. Dažniausiai ji net durų neatidarydavusi, o jei kažkiek ir praverdavo, tai sakydavo, kad jiems esą viskas gerai ir jokios pagalbos nereikia. Seniūno teigimu, alksnėniškės buto durys buvo taip užbarikaduotos, kad šonais vos buvo įmanoma praeiti. Likusį tarpelį ji užstodavo, tad norint patekti į vidų būtų reikėję su ja apsistumdyti. O tai jau su įstatymais prasilenkiantis brovimasis į svetimą teritoriją. „Kiek su ja kalbėjau, kartodavo tą patį – kad sūnų nuolat gydo, kad blogiau jam nėra. Tik kartą užsiminė, kad jam po galvą kirminai landžioja. Maniau, kad kalba perkeltine prasme. Dabar suprantu, kad iš tiesų taip ir buvo“, – aiškino seniūnas.
O kaip kaimynai – ar negirdėjo, nematė, galų gale – ar neužuodė pūvančio žmogaus kūno smarvės? Kaip kalbėjo Z. Strumyla, Z. S. E. gyvena viduriniajame tribučio namo bute. Kaimynai esą nieko blogo neįtarę, jokių konfliktų ar skausmo aimanų negirdėję. Vasarą jie dar matydavę vyriškį kieme, bet šis būdavęs su kepure, slėpdavęs veidą.
Anot Z. Strumylos, tikrąją padėtį jie sužinoję neseniai, kai dovanėles vežiojusiems seniūnijos darbuotojams Z. S. E. vis dėlto atvėrė savo namų duris. Tuomet socialinė darbuotoja per durų plyšį pamatė, kad kitame kambaryje gulinčio moters sūnaus veidas – baisus, lyg apipuvęs, apiręs.
Tuomet ir imtasi priemonių. Sausio 17-osios rytą seniūnijos darbuotojai kartu su policijos pareigūnais nuvyko į alksnėniškės namus. Ir ji, ir sūnus dar tebemiegojo. „Pažadinome, prašėme, kad atidarytų, o jei nebūtų atidariusi, jau buvome pasiruošę laužti duris. Moteris delsė apie valandą. Vis aiškino, kad rengiasi, kad tuoj atidarys, bet galų gale įsileido“, – kalbėjo Z. Strumyla.
Kaip minėjo seniūnas, kol prašėsi į vidų, jie per langą, kurio užuolaida buvo nukritusi, įžiūrėjo, kad vyro būklė išties sunki. Tad iškart iškvietė ir greitąją pagalbą.
Kai Z. S. E. atidarė namų duris, visus pribloškė ir vaizdas, ir baisus dvokas. Kaip pasakojo Greitosios medicinos pagalbos direktorė Rasa Mončienė, vyras buvo ypač sunkios būklės – nevaikštantis, bet sąmoningas ir kalbantis. Jo veidas buvo nekrozavęs: visi audiniai supuvę ir suirę, apėję kirmėlėmis. Žmogus buvo be nosies, žandų, akių, žandikauliai ir dantys – atviri. Nelaimėlis išvežtas į Plungės ligoninę.
Pasak seniūno, išvežant sūnų, jo motina pradėjo šaukti ir raudoti, kad per juos, t. y. seniūnijos darbuotojus, jos vaikas išvežamas nužudyti…
„Taip, pas mus buvo atvežtas vyriškis nekrozavusiu veidu. Plungės medikai jį išsiuntė į Klaipėdą. Ten alksnėniškiui konstatuota veido odos onkologinė liga, jis grąžintas į Plungę. Čia pacientui jau buvo paruošta lova, tačiau ir pats, ir mama kategoriškai atsisakė mūsų paslaugų ir išvyko į namus. O per prievartą guldyti mes negalime“, – kalbėjo Plungės ligoninės direktoriaus pavaduotoja Danguolė Luotienė.
Plungės rajono policijos komisariatas Z. S. E. atžvilgiu pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 144 straipsnį – dėl žmogaus palikimo be pagalbos, kai gresia pavojus gyvybei.