Ar girdite, kaip švilpauja vėjai? Pagaliau žiema parodė savo nagučius. Kad ir nestipriai, šaltukas griebia už skruostų, nosies ir ausų.
Šiek tiek anksčiau nei lauke vėjai švilpauti ėmė kišenėse. Po praūžusio švenčių maratono piniginės gerokai paplonėjo, o dienos iki atlyginimo pradėjo ilgėti. Na, bet ko stebėtis, juk kiekvienais metais tas pats. Tik gaila, kad kasmet nusinešęs tą pačią pinigų sumą į parduotuvę grįžti namo su vis mažiau pirkinių. Nors ką čia lyginti metus, jei pokyčiai vyksta vos ne kiekvieną dieną. Dabar, praėjus dešimtmečiui nuo pirmųjų bandymų Lietuvoje įvesti eurą, prisiminiau pokalbį su užsienyje gyvenančia giminaite, jau anksčiau patyrusia valiutos keitimą. „Jei nori pirkti – pirk. Jei parduoti – palauk, o šiaip žmonėms gyventi sunkiau“, – atsakė ji, paklausta, kaip pasikeitė gyvenimas po euro įvedimo. Ir štai jau treti metai gyvename su nauja valiuta, tad puikiai suprantu, ką tada omenyje turėjo giminaitė. Ko gero, ne veltui sakoma, jog pats nepabandęs nesuprasi.
Tiesa, jei jau žvelgiu į užsienį, tai galiu pasakyti tik tiek, kad žmonės ten ir po euro įvedimo gyvena geriau nei mes čia, Lietuvoje.
Buvau sau pažadėjusi nebambėti ir visur ieškoti pozityvumo. Daug kartų teko girdėti, kad yra gyvenančiųjų blogiau. Tačiau nelabai suprantu, kodėl turiu nenorėti gyventi geriau. Nors kartais atrodo, kad „gyventi blogiau“ reiškia „gyventi geriau“. Ne aš viena manau, kad socialinės apsaugos sistema šiek tiek iškreipta. Kodėl vėjais gyvenimą paleidusiam – viskas, o tam, bandančiam savo jėgomis kurti šviesesnę ateitį, – nulis, net kartais ir spjūvis į veidą?
Gauni algą, truputį didesnę nei minimumas, suskaičiuoji, kiek atseikėsi mokesčiams (nes įvairioms kompensacijoms gauti uždirbi per daug – aut. past.), bandai atidėti kelis eurus juodai dienai ir supranti, kad mėnuo užtruks labai ilgai, o džiaugtis nelabai turi dėl ko. Na, nebent tik tuo, kad pats ir šeimos nariai – sveiki. Tad ar reikia stebėtis, kad žmonės emigruoja, kad nesišypso, kad pikti. Ir visai čia ne orai kalti.
Kažkada su kolegomis svarstėme, kodėl niekas nepasidomėjo kitų valstybių praktika, kai reikėjo stabdyti emigraciją. Beje, tose šalyse laimę surado ir nemažai mūsų tautiečių. Bet ne, geriau kaip tame animaciniame filmuke: „O bus taip…“ Ir šį žaidimą žaidžiame kone 28 metus. Iš esmės niekas nesikeičia, nebent kas ketverius metus – žaidimo taisyklės, ankstesnes kritikuojant gerai išmokta fraze: „Taip padarė buvusi valdžia.“
Na, kaip gali nepykti, jei išgirsti, kad naujajam kancleriui, dar net nepradėjusiam dirbti, paskirtas 60 proc. atlyginimo priedas už veiklą, viršijančią darbo krūvį.
Pasakykite atvirai, kuris tokį priedą gaunate už perdirbtas valandas? Nebent sapnuose.
Tad, jei dar sugebate, ieškokite pozityvumo.
