Kaip „sumauti“ gerą idėją Lietuvoje? Gal taip, kaip Seimo narys Mykolas Majauskas pabandė prastumti naują donorystės tvarką – brukte brukti? Atmetimas garantuotas.
Pati mintis pasidalyti savo organais gyva seniai, gal net gerokai anksčiau, negu buvo pradėtos transplantacijos. Kodėl gi ne? Juk dalijamės meile, šiluma, pastoge. Galų gale nuo neatmenamų laikų egzistuoja labdara. Krikščionybėje teiginys „Mylėk savo artimą kaip pats save“ tapo pagrindiniu raktu į daugelio širdis. Ir visada egzistavo ir aršių šių žodžių skeptikų, ir tyliai tam pritariančiųjų. Tai natūralu, vargu ar gali būti kitaip, pasaulis margas. Kaip kiekviename žmoguje esama blogio, taip gyva ir gėrio sėkla, kuri būtinai anksčiau ar vėliau prasikals kad ir didžiausio piktadario širdyje. (Abejojantiesiems siūlau dar kartelį pavartyti Victoro Hugo knygą „Vargdieniai“.) Gal kiek ir per ilga preliudija į donorystės temą, dėl kurios šiuo metu laužomos ietys.
Kad ir kaip norėtų kritikai nematyti nieko gero sovietmetyje, turiu nuvilti juos. Buvo. Ir anuomet buvo donorystė. Kraujo (nelaimės atveju su artimųjų sutikimu – ir kitų organų). Ir nemokama. Tiesa, prie kasmetinių atostogų pridėdavo po kelias papildomas dienas. Bet tikrai ne todėl žmonės dalijosi savo krauju. Į donorus buvo žiūrima su pagarba. Skatino noras padovanoti dalelytę savęs ir padėti kažkam.
O pačioje misijos esmėje kas ką nori, tas tai ir įžvelgia. Vieni mato išgelbėtą gyvybę ar dovaną, leidžiančią gyventi visavertį gyvenimą. Kiti regi šioje medicinos srityje it banginius besivartančius didžiulius pinigus. Ir tai taip pat tiesa.
Todėl viskas turi būti reglamentuota įstatymais. Tam mes ir renkame valdžią. Tačiau mes, rinkėjai, norime pagarbos, norime, kad mūsų išrinktieji (ir pozicijos, ir opozicijos atstovai) tartųsi su mumis, kai siūlomi ir priimami visuomenei svarbūs sprendimai.
Štai kad ir tas M. Majausko iškeltas siūlymas keisti Lietuvoje galiojančią donorystės tvarką. „Numanomo sutikimo“ donorystės idėja gal ir nebloga. Tačiau man nepriimtina brukama jos įgyvendinimo forma, kai donoru taptų kiekvienas šalies pilietis, jei jis gavęs du laiškus, raštu nepaneigtų, kad sutinka tapti organų donoru.
Mano nuomone, pirmiausia reikėjo paaiškinti naujovės esmę, paviešinti, kad, kaip skelbiama www.delfi.lt, jau daugelyje Europos šalių – Austrijoje, Belgijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Danijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Kroatijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Liuksemburge, Maltoje, Portugalijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vengrijoje – toks donorystės modelis gyvuoja ir kaip tai veikia. Reikėjo diskusijų su visuomene. Ir ne tokio nepagarbaus tono, kokį išgirdau oponentų atžvilgiu LRT televizijos forumo metu, o įsiklausymo ir gebėjimo pateikti pasvertus argumentus. Juk, ko gero, nėra nieko asmeniškesnio už žmogaus kūną. Ir kai „išplaukia“ laisvės juo disponuoti kontūrai, tai baugina. Reikia kalbėtis.
