Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos Grūšlaukės filialas dažnai skaitytojus pamalonina ne tik įdomiomis knygomis, bet ir įvairiomis parodomis, susitikimais su įžymiais kultūros ir meno žmonėmis. Beveik du mėnesius akį džiugino plateliškės menininkės Inos Jakubėnienės tapybos ir gobeleno darbų paroda „Gėris ir blogis“, kurioje puikavosi beveik 20 eksponatų. Iš jų didžiausią įspūdį paliko „Pasaulio išlikimo inkliuzas“, „Gėrio ir blogio santykis“, „Švelnumas“, „Saulėgrąžos“, „Nuodėmė“, „Žydintis sodas“ ir kt. Ne mažesnis džiaugsmas buvo ir susitikimas su parodos autore.
Renginį pradėjo filialo vyresnioji bibliotekininkė Birutė Markaitienė. Pristačiusi kūrėją, pasidžiaugė meno darbais, kurie ne tik suartino skirtingų regionų žmones, bet ir paskatino atidžiau žvelgti į gyvenimą.
„Be meno mūsų gyvenimas būtų naktis be ryto. Man ši paroda, o juo labiau susitikimas – nepaprasta šventė. Ina Jakubėnienė yra buvusi mano mokytoja. Didžiausias autoritetas. Žavėjomės jos giliomis dalyko žiniomis, tolerancija, taktiškumu, meile ir pagarba mokiniui“, – atviravo Kretingos rajono savivaldybės kultūros centro Grūšlaukės skyriaus vedėja Silvija Juciuvienė.
Pasaulio kontrastus, gėrio ir blogio priešybę darbuose įžvelgė aktyviausia filialo skaitytoja Henrika Ronkaitienė, aktyvi kultūros renginių lankytoja Elena Stanienė. „Tapytojos darbai yra aukšto lygio, gilaus turinio. Savitai transformuota realybė – prielaida filosofinei potekstei. Kuo ilgiau į juos žiūri, tuo labiau veriasi paslaptingos gelmės“, – tvirtino periodinės spaudos mėgėja Asta Venckuvienė ir Kauno technologijos universiteto buvusi studentė, dabar polimerinių gaminių dizainerė ir technologė Plateliuose gyvenanti Laura Mikašauskienė. Taigi menas – stebuklas. Įkvėpimas – dovana darbui. Laimingi tie, kurie juo apdovanoti. Viena iš tokių – ir plateliškė mokytoja I. Jakubėnienė.
Menininkės išpažintis – nuoširdi. Ji mus nuskraidino net į Šiaulių kraštą. Juk čia – Kuršėnai, jos pamiltas vaikystės ir ankstyvos jaunystės miestas, artimai susijęs su pirmųjų lietuviškų kalendorių autoriumi Laurynu Ivinskiu. Kūrėjos akimis žvelgėme į gatvę, kuri ne tik pavadinta jo vardu, bet ir puikuojasi ištaigingas skulptoriaus Petro Aleksandravičiaus paminklas, įprasminantis šviesuolio žygdarbį. Sužinojome ir kitą naujieną: nuo 1988-ųjų čia kasmet spalio mėnesį rengiama tradicinė Lietuviškojo kalendoriaus šventė. Pasirodo, kad dailininkės gimtinė garsi ir savo puodžiais. Prielaida tam – apylinkėse randamas kokybiškas molis. Todėl neatsitiktinai nuo 2005 metų organizuojamas netgi tarptautinis keramikų sambūris „Kuršėnai – puodžių sostinė“. Verta prisiminti ir dar vieną įdomybę – unikalų keramikos muziejų, kuriame galima pamatyti, kaip glitus geltonas molio gabalas pavirsta įspūdingai gražia vaza.
I. Jakubėnienė prisipažino, kad nepaprastai brangina savo vaikystės pasaulį. Gimtasis namas, pro kurio langą žvelgė į greta esantį parką… Gamtos pasaulio įvairovė augino mergaitės lakią mintį, skraidino į neaprėpiamus tolius.
Kūrybinius polėkius puoselėjo ir tėvai: mama Celestina ir tėvas Stasys. Abu nuoširdūs ir dori, linkę į meną. Mama visą gyvenimą dirbo vaikų darželio vedėja. Nepaprastai mėgo savo darbą, rūpinosi vaikais. Skaitė daug knygų. Ilgais rudens ir žiemos vakarais į magišką pasakų pasaulį vedė ir savo jautrios sielos dukrą. „Ne kartą verkiau dėl našlaitės Sigutės, Eglės žalčių karalienės… Širdį suspausdavo Jonuko ir Grytutės likimai…“ – prisipažino savo silpnybę pašnekovė.
O ir tėvelis ne iš kelmo spirtas. Nors jo profesija – inžinierius, tačiau savo siela – menininkas. Laisvalaikiu iš medžio dirbo gražias dekoratyvias kraičio skrynutes, kurias noriai pirkdavo.
Meno keliu ją vedė ir kiti žmonės, su kuriais susitiko. Neišdildomą įspūdį paliko Kuršėnų 2-oji vidurinė mokykla. Čia imli mergaitė nuo pirmos klasės pamėgo literatūrą, domėjosi istorija. Bet didžiausią malonumą teikė piešimo pamokos. Meilė dailei neatslūgo ir besimokant vyresnėse klasėse. Jos piešiniais gėrėjosi ne tik bendraklasiai, mokytojai, bet ir bendruomenė. Ne kartą buvo apdovanota padėkos raštais, prizais.
Baigusi vidurinę mokyklą, pasuko į Šiaulių pedagoginį institutą, kuriame nedvejodama pasirinko studijuoti dailę. Gilų įspūdį paliko dekanė Onutė Kavaliūnaitė, skulptorius Aloyzas Toleikis, tapytojas Antanas Visockis, piešimo meistrės Aldona Visockienė, Irena Ambrazienė. Į tekstilės pasaulio paslaptis tvirtai ir išmoningai vedė dėstytoja Salvinija Anikinienė. Odos gaminių subtilybes atvėrė Albinas Kavaliauskas. Naudingos ir praktiškos buvo dizainerio profesoriaus Giedriaus Šiukščiaus paskaitos.
Institute ji sutiko ir būsimą gyvenimo draugą Audrių. Jis tada buvo trečiakursis studentas, studijavo menus. Gimė sūnus Julius.
Po studijų baigimo šeima kurį laiką gyveno Plungėje. Mat vyras Audrius gavo į šį miestą paskyrimą – dirbo Plungės „Ryto“ vidurinėje ir Plungės dailės mokyklose. Ina tuo metu augino sūnų, laisvalaikiu mezgė, nėrė. Domėjosi dailės istorija. 1991-aisiais šeima persikėlė gyventi į Platelius. Tais pačiais metais Platelių muzikos mokykloje įkūrė Dailės skyrių. Jame dirbo mokytoja. Drauge su ugdytiniais organizavo ne vieną meno darbų parodą.
Dabar I. Jakubėnienė dirba Platelių gimnazijoje dailės ir technologijų mokytoja. Menininkė džiaugiasi atradusi savo pašaukimą. Dar didesnis džiaugsmas, kad jos kūriniai vertinami ir branginami. Mokyklos interjerą puošia net devynios freskos!
Ne kartą yra dalyvavusi Pasaulio žemaičių parodose, kurios organizuotos didinguose Plungės Mykolo Oginskio rūmuose. Darbai puikavosi netgi Vilniuje, Seimo rūmuose. Eksponatais žavėjosi ir telšiškiai, ir šiauliškiai… O dabar jau ir kretingiškiai – šiuo metu su jos darbais susipažįsta Erlėnų bibliotekos lankytojai.
Kiek tų darbų sukurta, nė pati nebežino. Vieni jų iškeliavo svetur – į Vokietiją, Prancūziją, kiti puošia meną mylinčių verslininkų namų sienas, treti „ilsisi“ jos dirbtuvėse. Nemažas būrys nutūpė ir parodų menėse, kad džiugintų žiūrovų širdis.
Už tai, kad menininkės paletė neturi ribų, ji dėkinga Palangoje gyvenusiam profesionaliam dailininkui Jonui Vaišei. „Jis mane uždegė kūrybai, įžvelgė mano talentą. Jo žodžiai ir dabar tebeskamba atminty. Todėl negaliu nekurti, – sakė ji. – Patinka Palanga, banguojanti jūra, baltas birus smėlis, garbanotos pušys. Žaviuosi Botanikos parku, Gintaro muziejumi, Birutės kalnu, Žemaičių kalneliu su senaisiais kapais… Stengiuosi viską „įsirašyti“ į atmintį, kad atgimtų drobėje.“
Kūrėja džiaugiasi, kad kartais, pritrūkus laiko, atskuba į pagalbą ir vyras Audrius, kuris šiuo metu dirba VšĮ Profesinio mokymo centre. Įgyta dailės, technologijų ir braižybos mokytojo profesija praverčia ir dabar. Džiaugsmo teikia ir sūnus Julius, kuris, baigęs Klaipėdos universitetą ir įgijęs masinių renginių organizatoriaus specialybę, keletą metų produktyviai dirbo uostamiestyje, organizavo garsiąją Žvejų šventę, o dabar yra Anykščių kultūros centro režisierius.
Į klausimą, kaip gimsta meno kūrinys, Ina atsakė, kad dažniausiai iš natūros ir spontaniškai. Ir dar – kad kartu tapanti priebėgomis ne vieną, o kelis paveikslus… Ypač jai patinka Žemaitijos perlas – Platelių ežeras. Įspūdingi jo peizažai atgimsta drobėse.
Ne vienas paveikslas sukurtas ir dygsniuojant adata. Tokie darbai reikalauja ne tik begalinio kruopštumo, atidumo, bet ir titaniško atkaklumo.
Atsisveikinant menininkė sakė, kad šiandien ji – laimingiausias žmogus: užaugintas geras ir darbštus sūnus, džiaugsmo teikia pedagoginis darbas ir, be abejo, įkvėpimo valandos, kurios neleidžia nurimti. „Menas, – anot dailininkės, – taip pat turi savo Mendelejevo lentelę: ne visi elementai dar surasti, ne visa ji užpildyta.“ Vadinasi, darbų iki kaklo! Tik spėk suktis!
