
Eglė ir Vidas Vagnoriai į Stalgėnus parsikraustė ir čia įsikūrė vos baigę tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą. Čia jauna šeima gavo ir butą, ir darbą kaimo mokykloje, kurioje abu tebedirba iki šiol. Praėjus dvidešimčiai metų, mokytojai sakė nesigailintys, kad šaknis įleido ne kokiame didmiestyje, o mažuose Stalgėnuose. Ir abu kaip vienas teigia, kad gyvenimas kaime turi savų privalumų. Vien jau ramybė ko verta…
Vilnietė Eglė ir iš Grumblių kilęs Vidas susipažino studijų metais – abu mokėsi Šiaulių pedagoginiame institute. Dar studijuodami susituokė ir susilaukė pirmosios dukros Ingos. Kaip jiedu atsidūrė Stalgėnuose? Negi Eglei nesinorėjo į Vilnių, o Vidui – patraukti paskui žmoną sostinėn ar bent jau pasilikti studijų mieste Šiauliuose? Abu neslepia – norėjosi, bet vyko ten, kur geresnes sąlygas pasiūlė – ir darbą abiem toje pačioje mokykloje, ir butą.
Anot Eglės, kuri dabar dirba Stalgėnų pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, pradžia buvusi nelengva. Gyvenimas kaime iš pradžių, kaip pati sakė, – tikra tragedija. Labai pasiilgdavusi veiklos, šurmulio, todėl vis lėkdavusi Vilniun. Tačiau, gimus antrajai dukrai Daumantei, sostinės trauka liovėsi, ir Vagnorių šeima tvirtai įleido šaknis Stalgėnuose.
Iš pradžių Eglė Stalgėnuose mokė pradinių klasių mokinukus, jos vyras dirbo kūno kultūros mokytoju. Po kurio laiko Vidui „prikabintos“ dar ir dailės pamokos. Kaip atsitiko, kad sportininkas tapo dar ir dailininku?
Pasak paties mokytojo, dailė ir iki tol nebuvo jo užslėptas talentas. Dar mokydamasis Alsėdžių vidurinėje mokykloje, jis jautė turįs klusnią ranką ir gana menišką sielą, bet tuomet labiau už dailę jį traukė orientavimosi sportas, todėl ir stodamas į aukštąją, pasirinko kūno kultūrą. Tiesa, mokėsi neilgai – vos įstojęs, buvo pašauktas atlikti pareigos tėvynei. Tarnavo netoli – Baltarusijoje. Pirmasis pusmetis buvęs sunkus, tačiau vėlesnė tarnyba ėjosi lyg sviestu patepta. Kario dalią gerokai palengvino tai, kad jis tapo diviziono klubo dailininku. „Vadovybė ieškojo, kas galėtų išleisti sienlaikraštį. Žinodamas savo galimybes, pasisiūliau. Įtikau, todėl visą likusį laiką „tarnavau“… dailininku“, – prisiminimais dalijosi stalgėniškis.
Grįžęs iš kariuomenės, Vidas toliau kibo į studijas. Nors mokėsi kūno kultūros, ir dailės „nepaleido“. Juolab kad tarnaudamas, kaip dailininkas, jau buvo gerokai pažengęs – mat jo viršininkas buvo baigęs dailės akademiją ir noriai jį mokė meno paslapčių. „Dar studijuodami su žmona atvirukus darėm, aš piešiau – reikėjo juk kažkaip studentams užsidirbti“, – pasakojo pedagogas. Beje, jau dirbdamas Stalgėnuose, Vidas nutarė tapti ne mėgėju, o profesionaliu menininku – neakivaizdžiai trejus metus mokėsi Vilniaus dailės akademijoje.
Vidas stalgėniškius vaikus mokė ir kūno kultūros, ir dailės. Be to, niekada nesibodėjo iniciatyvos paorganizuoti vietos bendruomenę įvairioms sporto varžyboms, šventėms. Žmonės iniciatyvą priėmė – stalgėniškiai žaidžia krepšinį, futbolą, šaškėmis. Ne vienerios varžybos jau ir tradicinėmis tapusios.
Atrodo, veiklos energingam mokytojui nestigo – pamokos, sportas, šventės, tačiau to jam nepakako. Norėjosi kažko tokio, kur galėtų save realizuoti kaip menininkas. O kadangi norėjo, tai ir padarė – visai neseniai Vido iniciatyva kaimo kultūros namuose įsteigta studija „Menai sau“. Joje mokytojas ne tik pats tapo, bet ir kitus įvairių menų moko. Iš pradžių – dekupažo, dabar visi norintieji mokomi tapyti ant šilko. O tų norinčiųjų nemažai – į Vido vadovaujamą studiją penktadieniais susirenka būrys žmonių. Yra stalgėniškių, plungiškių, rietaviškių bei atvykusiųjų iš toliau.
V. Vagnorius savo jėgomis ir lėšomis studiją įrengė, pats ėmėsi iniciatyvos sukviesti norinčiuosius kažko išmokti, pats savo mokinius ir reikiamomis priemonėmis aprūpina. O žmonai Eglei ar įdomūs Vido menai? Moteris nusijuokia: „Aš kursų nelankau, bet visas jo iniciatyvas labai palaikau. Argi ne puiku, kad žmogus turi pomėgį, kad nori save realizuoti“.
Vidas sakė iš pradžių kursų lankytojų klausęs, ko jie norintys išmokti. Išklausęs pageidavimų, ėmėsi mokyti. „O norint mokyti kitus, reikia ir pačiam daug žinoti, išmanyti, todėl tenka nemažai prie papildomos literatūros pasėdėti. Be to, dar ir pats piešiu, nemažai tapau ant šilko“, – pasakojo menininkas, tapantis peizažus, natiurmortus, abstrakcijas.
Pasak Vido, iš to, ką išmoksta, žmonės pragyventi nebando, tačiau pasidaro mielų niekučių sau, artmiesiems, rankdarbių dovanoja įvairių švenčių proga.
Eglės ir Vido dukros – taip pat meniškų sielų merginos. Abi baigusios Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklą, abi mokėsi E. Balsio menų gimnazijoje Klaipėdoje. Tik viena – muzikos, kita – dailės. Vyresnioji Inga dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentė, mokosi chorinio dirigavimo. Jaunesnioji Daumantė, pasimokiusi Klaipėdoje, grįžo namo ir lanko Senamiesčio vidurinę mokyklą. Dabar ji – vienuoliktokė, na, o savo ateitį, kaip sakė tėvai, norėtų sieti su menu – gal taps interjero dizainere. Nors Eglė ir sako, kad meno profesijos žmonėms pragyventi dabar sunku, dukros linksta prie meno. Ir tas jų noras tėvų palaikomas.