
Noriu šiek tiek pasidalyti informacija ir įspūdžiais iš Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos narių suvažiavimo.
Nuotaikos, kiek pastebėjau, vyrauja ne itin geros, trūksta vienybės ir palaikymo visose srityse, kurios liečia medžioklės reikalus.
Suvažiavime pritarta Seimo nario Andriaus Palionio iniciatyvai jau pateiktas Medžioklės įstatymo pataisas papildyti nuostata, kad teisę formuoti naujus medžioklės ploto vienetus, ne mažesnius kaip 1 000 ha, kooperuodamiesi turėtų tik žemės savininkai, valdantys 50 ha ir daugiau miško arba žemės ūkio paskirties žemės. Taip pat siūlyta pakeisti Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 punktą, kad imperatyvi teisė tapti medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu būtų taikoma 50 ha ir daugiau miško arba žemės ūkio paskirties žemės turintiems savininkams.
Kalbėta apie stambiųjų plėšrūnų populiacijų valdymą, apskaitą ir jos tikslumą. Kasmet vilkų ir lūšių populiacijos didėja ir smarkiai, užima vis naujas teritorijas. Remiantis atliktais tyrimais, vilkų populiacija dengia beveik visą Lietuvos teritoriją. Dar nepaaiškėjo šių metų apskaitos rezultatai, nes duomenų nėra pateikę kai kurie medžiotojų būreliai ir klubai. Svarstoma, kad vilkus reikia skaičiuoti ne atskirais individais, o šeimomis. Viena vilkų šeima būtų laikoma ne mažiau kaip trijų individų grupė.
Mokslininkas Linas Balčiauskas, kuris kalbėjo šia tema, nėra medžiotojas, jis ekologas. Perdavė mums, medžiotojams, žinią, kad jau dabar vilkų reikia sumedžioti daugiau, nes artėja galimas konfliktas tarp vilko ir žmogaus. Vilkai šiuo metu kai kuriuose rajonuose daro didelę žalą ūkininkams. Ir jei sumedžiojimo limitai nebus padidinti, tie nuostoliai vis didės.
Lūšių populiacija taip pat stabilizuojasi, per kelerius metus jau būtų galima jas išbraukti iš nykstančių gyvūnų sąrašo ir pagalvoti apie jų medžioklę.
Į suvažiavimą buvo atvykęs aplinkos viceministras Martynas Norbutas. Jis savo kalboje tikino medžiotojų bendruomenę, kad reikia atsiverti visuomenei, kad reikia keisti medžiotojams savo įvaizdį, numatyti perspektyvas ir planus ne metams, o dešimtmečiui į priekį.
Uždaviau viceministrui klausimą: kokias jis mato dešimties metų laikotarpio medžioklės perspektyvas. Sulaukiau atsakymo, kad jis yra ne medžiotojas ir negalėtų paėmęs ginklą atimti žvėreliui gyvybės. Tada man kilo didelių abejonių, kaip gali dirbti ir priimti įstatymus žmonės, kurie su ta sritimi neturi nieko bendro, kurie gyvena tik mieste ir nenutuokia nieko apie mišką. Todėl Lietuvoje turbūt ir nėra nusistovėjusio Medžioklės įstatymo, jis vis keičiamas ir medžiotojai tampa įstatymų įkaitais – kiekvieną medžioklės sezoną vis nauji pakeitimai.
Suvažiavime aptartos ir kitos problemos.