C. Petrauskytės-Budžienės motina C. Buinytė-Petrauskienė gydė rožės ligą. Anais laikais rožių „gydytojų” netrūko.
C. Petrauskienė naudojo tikrus liaudiškus vaistus ir burtus. Vaistai buvo tokie: „bleivozai” ir kamparas. Abu iš vaistinės. Jie buvo sumaišomi ir pridedami prie skaudamos vietos. Ant viršaus klojo, pvz., ramunėlių apynių, ievos žievių, rožių lapų, mėtų, šaltmėčių ir pan. Be to, naudojo karštus ruginius miltus. O ruginius miltus, atskiestus su rūgštimis (parūgomis, actu…), gėrė. Toks gydymas daug kam padėdavo. Deja, neapsiėjo ir be burtų. Ant mėlyno popieriaus užrašydavo, pavyzdžiui, T „laumės kryžius” ir klodavo ant nesveikos vietos. Užrašydavo su kreida. Naudojo ir juodas vilnas…
Šie burtai C. Petrauskienei neatnešė naudos, bet naminiai vaistai – dažnai. Todėl nesistebėtina, kad pastabi ir įtari kaimynė Uršulė Drunienė ją „čerauninke“ vadino.
Pastaba: „laumės kryžiai” atrodė kaip trys penkiakampės žvaigždutės. Beje, Z. Petrauskis iš Juodelių prisimena „daktarą” iš Latvijos, kuris ant lapo braižė kažin kokius kryželius.
1969 m. kovo 19 dieną, pasikalbėjęs su C. Petrauskyte-Budžiene, gimusia 1891 m. Paparčių k., Barstyčių apylinkėje, užrašė Konstantinas Bružas iš Varduvos.
