
Sekmadienį Platelių ežeras kėsinosi pasiglemžti žmogaus gyvybę. Laimei, laiku suskubta į pagalbą, ir tragedijos išvengta. Ryžtingų skęstančiojo gelbėjimo veiksmų ėmėsi devyniolikmetis panevėžietis Laurynas Karpavičius.
Kaip „Plungei“ pasakojo nardymo centro „Oktopusas“ vadovas Arūnas Vainora, liepos 8-ąją, apie 17.10 val., pro Platelių ežerą dviračiais važiuojantys poilsiautojai pamatė vandenyje besikapanojantį žmogų. Apie tai jie skubiai pranešė savanoriškai gelbėtojais dirbantiems narams. „Tikra sėkmė, kad skęstantysis buvo tiesioginio matomumo zonoje. Jei būtų buvęs už salos, lieka tik spėlioti, kuo viskas būtų pasibaigę“, – pabrėžė A. Vainora.
Į pagalbos šauksmą pirmasis sureagavo panevėžietis L. Karpavičius. „Jis visai neseniai baigė narų gelbėtojų kursus. Vaikinas, galima sakyti, vienas pats atliko visus gelbėjimo darbus. Kol mes, toliau buvusieji, atsidūrėme reikiamoje vietoje, Laurynas vyrą jau buvo parplukdęs į krantą ir atliko pirmuosius gaivinimo veiksmus“, – kalbėjo „Oktopuso“ vadovas.
Pasak A. Vainoros, iš vandens ištrauktas žmogus nerodė gyvybės ženklų: buvo be sąmonės, kvėpavimas sustojęs. Laimė, kad narai turi deguonies balioną, su kuriuo dirbtinai atliekama plaučių ventiliacija. L. Karpavičius, juo pasinaudodamas, atgaivino skendusįjį, tad atskubėjusiems medikams beliko jį pristatyti į gydymo įstaigą stebėti. Beje, iki greitosios medicinos pagalbos automobilio išgelbėtasis nuėjo pats.
„Oktopuso“ vadovas teigė, kad su deguonies aparatu narams yra pavykę išgelbėti ne vieną iš vandens ištrauktą ir jau gyvybės ženklų nerodantį žmogų. Paklaustas, kaip vertina savo ugdytinio veiksmus, A. Vainora atsakė, jog gali tik džiaugtis, kad išgelbėta gyvybė.
Kaip minėjo pašnekovas, kiekvienais metais „Oktopusui“ tenka iš vandens traukti skęstančiuosius, gelbėti iš apvirtusių valčių ar jachtų. „Ne dėl garbės tą darome. Nepuolame iškart fotografuoti ir viešinti, gal todėl tokia informacija ir nepasiekia visuomenės. Ir šį kartą fotografavo kiti žmonės“, – pridūrė A. Vainora.
Pakalbinome ir gelbėtoją L. Karpavičių.
– Esate jaunas žmogus. Ar išgirdus pagalbos šauksmą nekilo noras palaukti, kad gelbėtų galbūt labiau patyrę?
– Tiesiog veikiau, negalvojau apie jokią pagalbą. Žinojau, kad esu tik aš, todėl nedvejojau.
– Kaip jautėtės pamatęs, kad žmogus atsigavo? Galima sakyti, padovanojote jam dar vieną gimtadienį.
– To jausmo negalėčiau apsakyti žodžiais, bet labiausiai nudžiugino išgelbėtojo artimųjų padėkos. Jų akyse tikrai buvo matyti baimė, bet, žmogui atsigavus, išvydau džiaugsmą ir viltį.
– Gal savo ateitį siejate su gelbėtojo profesija?
– Gelbėtojo karjeros neketinu siekti, tačiau, prireikus pagalbos, visada ją suteiksiu. Ši diena tikrai ilgam išliks mano atmintyje.
– Ko gero, mokydamasis nardyti mažiausiai tikėjotės, kad teks ką nors gelbėti?
– Taip, to tikrai nesitikėjau. Kursuose instruktoriai pasakojo įvairiausių istorijų, kaip jiems teko gelbėti ir gaivinti, tačiau pats tokios situacijos, kur esu vienas, net neįsivaizdavau.
Galime tik pasidžiaugti, kad yra žmonių, kurie nieko negalvodami skuba į pagalbą kitam. Ir, kaip sakė A. Vainora, nuskriausti, tyčia ar netyčia atimti gyvybę galima greitai, tačiau išgelbėti gyvybę – tai jau Dievo dovana.