Kaip rašo Evangelistas Lukas, pirmąją savaitės dieną, rytui brėkštant, moterys atėjo prie kapo, atsinešdamos paruoštus tepalus. Jos rado akmenį, nuritintą nuo kapo, o įėjusios vidun neberado Viešpaties Jėzaus kūno. Jos sutriko, nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartinę du vyrai spindinčiais drabužiais prabilo: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: „Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečiąją dieną prisikelti!“ Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius. Moterys sugrįžo nuo kapo ir viską pranešė mokiniams. Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo. Vis dėlto Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir mato tiktai drobules. Jis grįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę (pgl. Lk 24. 1–12).
Šv. Apaštalas Paulius skelbia apie Kristų, kad jis buvo prikeltas iš numirusiųjų, „o jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. Tuomet mes liekame melagingi Dievo liudytojai, nes liudijome Dievo akyse, kad jis prikėlęs Kristų, kurio jis nėra prikėlęs, jeigu mirusieji negali būti prikelti. Juk jei mirusieji negali būti prikelti, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse. Taip pat ir užmigusieji Kristuje yra žuvę. Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“. Apaštalas liudija, kad Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusiųjųkaip užmigusiųjų pirmgimis (pgl. 1 Kor 15, 12 -20).
Žmogui yra tekusi garbė būti mirimo ir prisikėlimo liudytoju. Kas pajėgia įžvelgti giliau, žino, jog visatoje ši drama vyksta gimstant ir mirštant žvaigždėms. Gamtoje mirimą ir prisikėlimą skelbia rudenys bei pavasariai. Rodos, augmenija tam ir numiršta, kad atvertų mums prisikėlimo stebuklą – ne vien medžių bei gėlių, bet ir pačios buities, kurioje mes kartais apsnūstame, prisikėlimą. Sunku žmogui, jeigu jis pavasariniame žaliavime ir žydėjime teįžvelgia vien tik gamtos ciklų kaitą, nematydamas gilesnės tos kaitos prasmės. Tada vargu, ar jis suvoks ir dvasinį triumfą, kurio pagrindas yra prisikėlęs Kristus. Ir gamta jam netaps varpu, skelbiančiu Dieviškąjį Prisikėlimą.
Gilinantis į Velykų įvykio prasmę, mums į pagalbą ateina genialusis Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir jo paveikslas „Pavasaris“. Jame tarp baltų debesų pavaizduota tamsi varpinė. Ji paveikslo centre, su atvirom angom, kuriose siūbiuoja du varpai. Niekas nežino ir niekas neklausia, kokiai jėgai veikiant, jie skamba, skelbdami pavasarį. Lyg dar nebūtų gana to mistinio simbolizmo, iš abiejų varpinės pusių beveik iki pačių angų kyla plonytės šakelės su pumpurais. Ir joms mielas tasai varpų skambėjimas! Šakelės gerokai pailgintos, kad labiau bylotų apie ilgesį bekraštei erdvei, kuri atskleidžia paties dangaus žydėjimą. Ne veltui varpai Lietuvoje nuo seniausių laikų yra prisikėlimo šaukliai.
Rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio mąstymui didelę įtaką padarė Šv. Raštas. Gyvendamas tremtyje, Omske, 1850 metais F. Dostojevskis dovanų gavo Naująjį Testamentą. Nelaisvėje tai buvo vienintelė leidžiama skaityti knyga. Dovanotą egzempliorių rašytojas išsaugojo iki mirties. Šv. Rašte jis rado atsakymus į didžiuosius savo gyvenimo klausimus: kaip gyventi žmogui šiame pasaulyje, ar egzistuoja išsigelbėjimas iš dabarties klaidų ir nežinomybės akivaizdoje?
Kai kurios pagrindinės Naujojo Testamento mintys atsispindi ir Dostojevskio kūryboje. Jo gyvenime būta nemažai skausmo, nusivylimo ir abejonių – tiek intelektualinių, tiek egzistencinių. Inscenizuotos mirties bausmės Sankt Peterburge išgyvenimas, katorga Sibire, sunki liga, be to, ankstyva pirmosios žmonos ir dviejų vaikų mirtis – visa tai padarė didelę įtaką jo gyvenimui. Patyręs tiek skausmingų išgyvenimų, jis nebenorėjo likti vienas. Tad visą savo patirtį įprasmino naujai atrasto Dievo ir Jėzaus Kristaus Prisikėlimo suvokime. F. Dostojevskis teisingai suvokė Evangelijos esmę – Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų. Prisikėlimas jam yra tikėjimo pamatas, nes Kristus – ne vien etinių poelgių pavyzdys, bet ir mirties nugalėtojas. Šis didis rašytojas Evangeliją laiko knyga apie Jėzaus prisikėlimą, kuris įveikė mūsų gyvenimo tragizmą ir absurdiškumą.
Jėzaus prisikėlimas yra naujas Dievo ir žmogaus istorijos etapas. Daugeliui gyvenimas prasideda nuo Naujojo Testamento, nes tai knyga, kurioje mes sutinkame Viešpatį, nugalėjusį mirtį. Čia mes atrandame gyvenimą ir išganingą Dievo veikimą per Prisikėlimo įvykį.
Kun. br. Saulius Bytautas OFM
