
Šautuvėlis jau padėtas, bet tų medžioklės dienų niekaip nepamirši. Taip šiandien mąsto 80-mečio sulaukęs buvęs Plungės medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Antanas Salys. Jis daug metų dirbo Plungės rajono tarybos pirmininko pavaduotoju. Kelias kadencijas buvo rajono Medžiotojų ir žvejų draugijos vadovas.
Ir koks sutapimas – laikraštis „Plungė“ su puslapiu apie gamtą išeina kaip tik per jo jubiliejų!
Be jokios abejonės, nuolatos gamtoje būnančio žmogaus metai pralekia nepastebimai: nuolatinės išvykos į gamtą, pamatyti ar sumedžioti žvėrys, patirti įspūdžiai, apie kuriuos susėdus su panašių pomėgių turinčiu žmogumi gali kalbėtis ir kalbėtis.
Žvejui vaidenasi tekanti saulė, sugautos ir paleistos žuvys (kurios būna pačios didžiausios), įvairūs nuotykiai. Nuolatos gamtoje esančiajam pavasarį iš pietų parskridęs gandras vis stovi akyse. Ar vis klausosi gegutės kukavimo, ar nesustodamas spokso į galingą ąžuolą. Apie tai gali kalbėti ir kalbėti…
„Nė nepajutau, kaip prabėgo tie metai. Pradėjau medžioti 1972 metais „Purvaičių“ medžiotojų būrelyje. Dabar jau gal penketą metų medžioklėje nebesu buvęs.
Tik pradėjau eiti žvėrių takais – ir paguldžiau šerną. Didelis kuilys buvo. Tai pirmasis mano trofėjus, be abejo, įsimintiniausias, nors esu nemažai sumedžiojęs stirninų, gražų elnią – ir ne vieną.
Elnias išbėgo į liniją. Tada jį galėjai sumedžioti ir per medžioklę su varovais. Tai buvo Vainaičiuose. Tuo metu daugiausia žvėrių atiduodavome valstybei, tad mūsų laimikius šveisdavo koks prancūzas ar italas. Visiems buvo įkalta: jei žvėris medžioji valstybei, taikytis tik į galvą ar sprandą – mėsa turėjo būti nesukruvinta.
Tais senais laikais buvo didelė tvarka: į medžioklę žiūrėta rimtai, medžiotojai buvo gerbiami. Dabar – daugybė įstatymų ir ne visus begali suprasti… O tada medžioklė buvo tikra: kur kas mažiau medžiotojų, didesnis susiklausymas. Kai aš pradėjau medžioti „Purvaičių“ būrelyje, buvo tik 15 bendraminčių, o dabar ten jau 60. Vos ne kiekvienas sumanęs gali tapti medžiotoju, ypač koks verslininkas. Daugelis medžiotojais tampa tik dėl mados.
Tada buvo licencijos, teko atsakingai elgtis. Dabar net stirninui licencijų nebėra. Vargiai kas beneš ožio ragus į apžiūrą – nebūtina.
Aš manau, kad dabar jau – ne tokia medžioklė, daugiau žvėrių žudymas.
Esu lyg ir ūkininkas. Mano tėvas buvo tremtyje – kasė Belomoro kanalą. Ūkis buvo išdraskytas. O medžioklė yra tikriausias ūkis.
Atsirado karabinai – žvėrį sumedžioji iš toliausiai. Ne visi padoriai gamtoje elgiasi. Mes medžiojome lygiavamzdžiais šautuvėliais, prie žvėries turėjai arti prislinkti, nutykoti, šauti iš ne toliau kaip 30 metrų.
Tais laikais niekas žvėrių nešėrė. Kur ta medžiotojo etika – kai pasišeri ir atėjusį sumedžioji… Man tai nepriimtina, nors dabar visi taip daro. Daug kas medžioklėje pasikeitė. Tada medžioklė, bent jau man, buvo tikresnė“, – apie prabėgusius medžioklės metus pasakoja Antanas.
Šautuvą ir leidimą jį laikyti jis tebeturi, bet, kaip sakė, jau nebenori žvėriui atimti gyvybės. Taip sakant, atvėso, metai daro savo… Dabar pasižiūri – ir gana.
Medžiotoju tapo sūnus Mindaugas. Aistringu medžiotoju. Iš pokalbių su juo žinau, kad itin gerbia tėvus. Beje, jo mama niekada labai nesižavėjo medžiokle, tačiau daug metų dalyvavo būrelio medžioklės sezono uždarymuose, kitose šventėse, bendravo su medžiotojų moterimis.
Erdviame sodo name gyvenantis Antanas neretai užlipa į antrąjį aukštą ir džiaugiasi trofėjais, prisimena daugelio žvėrių sumedžiojimus, patirtus nuotykius.