Giliogiriškį mirtinai subadė jautis

Šeštadienio rytą Giliogirį (Rietavo sav.) lyg žaibas apskriejo žinia, kad jautis užbadė penkiasdešimt aštuonerių metų kaimo gyventoją A. G.

Įvykus nelaimę pirmasis pastebėjo ankstų rytą per gyvenvietę ėjęs giliogiriškis V. Z. Vyro žvilgsnį patraukė kažkas neįprastai boluojančio šalia ganykloje pririšto jaučio. Iš pradžių pagalvojo, kad tai kažkoks audeklo gabalas, tačiau priėjęs arčiau pamatė ant žemės gulintį subadytą žmogų.
Paskambinęs bendruoju pagalbos telefonu, vyriškis apie A. G. žūtį pranešė kitiems kaimo gyventojams. Negyvo kaimyno kojas iš jas supančiojusio jaučio grandinių išlaisvino į ganyklą atskubėjęs galvijo savininkas.
Tikslios kraupios nelaimės aplinkybės nežinomos. Įvykio tyrimą pradėjo policijos pareigūnai. Tragedijos sukrėsti giliogiriškiai stebėjosi, kad niekas negirdėjo pagalbos šauksmo, nors ganykla yra pačiame kaimo viduryje, šalia gyvenamųjų namų. Kalbama, kad A. G. vakare, maždaug valandą prieš vidurnaktį, užsuko pas kaimynystėje gyvenančius žmones ir sakė eisiąs perkelti jaučio į kitą vietą.
Jaučio savininkas A. K. pasakojo, kad galviją kaimynas A. G. prižiūrėjo nuo pat pavasario. „Pats paprašė, kad duočiau jautį pievoms nuganyti. Pats siūlėsi jį perkilnoti, pagirdyti, kad nereikėtų šienauti žolės. Kas įvyko, kodėl bulius, visada atrodęs itin ramus, įsiuto ir puolė jį – neįsivaizduoju. Gal per drąsiai priėjo, gal sumojavo rankomis, visaip galėjo būti“, – svarstė ūkininkas.
Viena giliogiriškė ūkininkui sakė, neva A. G., prieš kelias dienas užsukęs į jos kiemą, užsiminė, kad jautis kažko neramus darosi, o kai ši pasiūliusi atiduoti gyvulį ūkininkui, taręs, kad nedaug žolės belikę, tad norįs baigti visą nuganyti.
Ūkininko namiškiai kalbėjo, kad bulių buvo planuota parduoti dar birželio mėnesį, kai jam sukako 24 mėnesiai: „Už tokius jaučius geriau moka, tad pasakėme kaimynui, kad žadame parduoti jautį. Jis prašė neskubėti, leisti dar gyvulį paganyti. Paskambinome supirkėjams. Sužinoję, kad finansiškai nenukentėsime bulių pardavę ir vėliau, kaimyno nelaimei, su jo prašymu sutikome.“
Žmonės, su kuriais tragedijos dieną Giliogiryje teko bendrauti, prisiminė, kad A. G. su gyvuliais buvo itin drąsus ir nuo jų jau ne kartą buvo nukentėjęs anksčiau – kažkada jam buvo įkandęs kuilys, apspardęs arklys. Gal tas neturėjimas baimės, o gal tai, kad vyriškis eidamas prie jaučio galbūt buvo neblaivus (giliogiriškiai šnekėjo, kad penktadienio vakare A. G. buvo išgėręs), ir nulėmė tragišką žmogaus lemtį.
Kaip jau minėjome, šios nelaimės aplinkybes aiškinsis ikiteisminį tyrimą pradėję policijos pareigūnai.