Balandžio 15 d. į Plungę atvyks garsus „Vilniaus baleto“ teatras, plungiškiams parodysiantis premjerinį spektaklį „Fedra“. Teatro meno vadovas, režisierius ir choreografas Jurijus Smoriginas sutiko „Plungei“ duoti išskirtinį interviu.
– Gerbiamas Maestro, kadaise Operos ir baleto teatre jau esate sukūręs baletą „Fedra“. Kodėl nusprendėte grįžti prie šio kūrinio ir kuo šiandieninis spektaklis skiriasi nuo anuometinio?
– O, taip… Atsimenu, kai Fedrą šoko nuostabi Lietuvos operos ir baleto teatro balerina Loreta Bartusevičiūtė, o jos meilės objektu spektaklyje „Fedra“ žaižaravo legendinis Jonas Katakinas – žemaitis iš Viekšnių. Artistai, tokie aukšti ir gražūs, mane privertė, tada dar jauną ir ambicingą choreografą, šokiu išreikšti pagyvenusios damos, Fedros, dramą. Aš tada buvau labai laimingas, juk mano spektaklyje šoko tokios žvaigždės…
„Fedros“ istorija – tokia nuostabi, ir laikas tikrai nėra toks galingas, kad gali paslėpti istorijos skryniose tai, kas jaudina visą žmoniją. Ir aš su didžiausia palaima grįžau prie Fedros istorijos.
Šiandieninė „Fedra“ sukurta visai kitiems artistams ir visai kitai šokio kartai, tad ir spektaklis yra kitoks. Neužmirškime, kad šio spektaklio varianto autorius – jau vyresnis žmogus ir apie meilę šneka giliau ir sodriau. Ak, ir su kokia patetika…
– Žinoma, kad savo teatro artistams reikalavimų kartelę iškeliate aukštai. Ar jaunai pagrindinio – Fedros – vaidmens atlikėjai Neli Beliakaitei pasisekė įkūnyti pagyvenusios moters tragediją? Ar turėjo įtakos tai, kad ši artistė šokio meno mokėsi Amerikoje?
– Aš visą savo gyvenimą eksperimentavau, ieškojau ir rasdavau tai, kas man patinka. Neli Beliakaitė – labai dramatiška ir išraiškinga balerina, o tai jau yra, kas man reikalinga. Nekenčiu tokių spektaklių, kai scenoje – tik Juozo Statkevičiaus kostiumai, kurie esą garantuoja pasisekimą. Teatre pirmojoje vietoje yra režisūra, choreografija, o kostiumai – tik atspalvis, pasitarnaujantis spektakliui.
– Unikali ne tik N. Beliakaitė, bet ir kiti pagrindinių „Fedros“ vaidmenų atlikėjai – Artur Bajor, Petras Lenkutis, Giedrė Stankevičiūtė… Kodėl pasirinkote būtent šiuos šokėjus?
– Mano kūrybiniame kelyje buvo tiek daug įdomių artistų: Eglė Špokaitė, Rūta Jezerskytė, Edvardas Smalakys… Ir šiame spektaklyje susitiko įvairūs ir skirtingi šokėjai, o tai mene labai svarbu – puikiai vienas kitą papildo.
– Prašome pristatyti spektaklio kompozitorius, kitus atlikėjus.
– Spektaklio kompozitoriai – Heitor Villa-Lobos ir Onutė Narbutaitė. Jie labai skirtingi ir fantastiški. Kostiumų dailininkė – Ana Lorens, šviesos dailininkas – Saulius Dziminskas, garso režisierius – Jurijus Melnikovas.
– Kaip spektaklį priėmė kitų miestų žiūrovai?
– Premjeriniai spektakliai buvo tik du – Vilniuje ir Birštone. Vilniuje – su didžiausiu jauduliu, o Birštone džiaugiausi žiūrovų skaičiumi ir jų emocijomis.
– Papasakokite, kaip gimsta šokis? Kur semiatės idėjų?
– Tuo aš negaliu su jumis pasidalinti, nes kurti choreografiją yra labai individualu ir tai gali suprasti tik tie, kurie tai daro. Tik galiu pasakyti, kad choreografinė kūryba nesibaigia po 17 valandos, kai visi eina namo po darbų…
– Kaip manote, ar šokio menas Lietuvoje pakankamai vertinamas? Ar choreografas, šokėjas gali iš savo talento pragyventi?
– Lietuvoje klesti Smetonos laikų kultūrinės nuostatos. Tada šokis Lietuvoje buvo beveik niekas. Tad ir DABAR šokis yra kaip podukra. Nors kovo 4 dieną Paryžiuje pristačiau savo baletą „Armidės paviljonas“, kurį sukūriau finansuojant Mariaus Liepos fondui, o pagrindinius vaidmenis atliko Maskvos Didžiojo teatro žvaigždės, tai Lietuvoje niekam nedaro įspūdžio. Skirtingai nei Lietuvoje, Paryžiuje šokis yra intelektualus reiškinys. Drama juk lengvesnis žanras: pasakei „juoda“ ar „balta“ – ir viskas aišku. Nereikia nė galvoti. O šokis jau arčiau dievų alsavimo. Ir grakštu, ir emocionalu, na, kaip sapne – skraidai… arba tampi kažkuo, apie ką svajoji.
O pragyventi iš choreografo duonos aš galiu, nes šokyje esu jau nuo 1974 metų.
– Niekam ne paslaptis – labiausiai Jus išgarsino aštrūs pasisakymai įvairiuose televizijos šou. Ar tai nesukelia problemų darbe, asmeniniame gyvenime?
– O taip, dabar esu labai matomas ir pažeidžiamas, bet jaučiu, kad žmonės mane myli. Dažnai net pagalbos prašo, ir padedu… O kolegos, jei gali, tai dažnai „pagadina orą, kuriuo kvėpuoju“.
– Atleiskite už nekuklų klausimą, bet ko siekiate tokia kandžia kritika – nepriekaištingai tobulai atlikto šokio ar vertinate ir išsiskyrimą iš masių?
– Geras klausimas. Lietuvoje šokis, kaip sakiau, – tai žanras, kuris „linksmina“. O tai mane žeidžia, nes šokiui atidaviau 35 metus. Atrodo kad man jau 100 metų. Tai kodėl aš turiu tylėti, jei tai, ką matau, puikiai suprantu? Net jei tai telešou, kur kokia poniutė užsimanė prieš vyrą pasipuikuoti. Visados sakau: jei nori eiti į sceną, tai viską apie ją sužinok.
– Yra manančiųjų, kad dalyvavimas televizijos šou – savotiškas talentingo menininko „nusipiginimas“. Kaip Jūs tai vertinate?
– O, taip. Yra kategorija artistų, kurie savo talentą atranda ne teatre, o televizijoje. Na, o kaip yra su manimi, tai išsiaiškinkime, atėję į mano spektaklį „Fedra“.
– Jūsų planuose – spektaklis „Geiša“. Gal trumpai pristatytumėte šį naująjį darbą? Kokia tikimybė jį išvysti ir Plungės žiūrovams?
– Šokio spektaklis „Geiša“ „brinksta“ jau dveji metai ir, manau, bus geras akompanimentas mano autobiografinei knygai „Jurijus Smoriginas. Tarp Šančių ir Paryžiaus“. Kartu su ja šį spektaklį ir pristatysime. „Geišos“ premjera, duodu žodį, Plungėje bus rudenį. Jame taip pat pamatysime Neli Beliakaitę, Artur Bajor ir visus mano mylimiausius „Vilniaus baleto“ artistus. O svarbiausia – daug japoniškos egzotikos.
– Minėjote, kad ketinate išleisti knygą. Keletą žodžių apie tai.
– Tai knyga apie mane ir mano kolegas. Tai knyga apie tai, kaip nepastebėjau, kad mano sūnus užaugo, kol aš stačiau spektaklius… Tai knyga apie tai, kad Lietuvoje gyventi geriau, nei svetur. Na, ir pagaliau tai knyga apie tai, kad lietuvis gali būti ne tik Jurgiu, bet ir Jurijumi.
– Jus dažnai matome televizijos ekrane, o kur dar teatras, gastrolės… Ar daug laiko nuo darbų lieka šeimai?
– O taip, vaikai užaugo. O į keliones visados „pasiimu“ savo Dalytę.
– Kuo dar, be šokių, domitės?
– Šokiais, baletu, sportiniais šokiais ir visais, kurie šoka.
– Kodėl turui po Lietuvą pasirinkote Plungę? Ar pirmą kartą čia lankysitės?
– 2005 metais Plungėje pristačiau savo šokio spektaklį „Choreografo laiškai M. K. Č“. Spektaklis vyko Oginskio dvaro… arklidėse. Norėjome spektaklį rodyti rūmuose, bet dievulis „atsuko kraną“ ir turėjome persikelti į arklides. Proziška. Bet į spektaklį atėjo daug užsienio svečių ir plungiškių. O svarbiausia, kad tą dieną aš švenčiau savo 50 metų. Plungės miestas liko mano atmintyje nupraustas lietumi ir pamalonintas saule… kaip dovana mano emocionaliam jubiliejui.
– Kokiais žodžiais pakviestumėte Plungės žiūrovą į šokio spektaklio „Fedra“ premjerą?
– Ateikite pamatyti Jurijų Smoriginą ir jo šokio spektaklį „Fedra“.
Kalbino Kristina LIEBUTĖ
