Vasara prašuoliavo akimirksniu. Atostogų limitas išnaudotas. Kodėl visi geri dalykai baigiasi taip greitai? Bet ir ruduo ne prastesnis. Vien pabandymas grybauti man suteikė didelį malonumą. Seniai bebuvo, kad aptikus šeimynėlę baravykų apimtų toks nesuvaldomas džiaugsmas.
Jau netrukus kaip tie grybai po gausesnio lietaus pradės „lįsti“ kandidatai į prezidentus. Jei tikėsime išankstinėmis prognozėmis, jų turėtų būti tikrai nemažai. Tiesa, kai kurie iš spėjamų pretendentų vis delsia ir nepraneša savo apsisprendimo. Nors ne – vienas, nelaukdamas partijos sprendimo, pasiskelbė kandidatuosiantis į valstybės vadovo vietą. Tik laikas parodys, kuo ši intriga jam pasibaigs. Dar iki paskelbimo buvo rašyta, kad jei Vygaudas Ušackas, negavęs Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų palaiminimo, savarankiškai nuspręs siekti Prezidento posto, gali būti pašalintas iš partijos. O tada esą nuo jo nusisuktų ir dalis šios partijos sekėjų.
Mano nuomone, tokie pagąsdinimai nieko verti. Man visiškai jokio skirtumo, kokiai partijai priklausys, kieno palaikymą turės kandidatas. Rinksiuosi pirmiausia žmogų, o ne jo politines pažiūras. Nors kalbant atvirai, jei dabar reikėtų pasirinkti vieną iš visų skelbiamų galimų pretendentų, net nežinočiau, kuris arčiau širdies. Na, bet neužbėkime įvykiams už akių. Pagyvensim, pamatysim, o tada ir nuspręsim.
Įdomiau bus, kai prasidės merų rinkimų kampanija. Labai smalsu, kas šį kartą panorės tapti mūsų rajono galva. Vienas, gal du kandidatai žinomi, bet reikia manyti, kad bus ir daugiau. Gyvenimo patirtis sako, kad gražūs žodžiai prieš rinkimus toli gražu neatspindi to, kas vyksta po rinkimų. Apsispręsti bus nelengva.
Prakalbusi apie sprendimus, prisiminiau visai neseniai skaičiusi straipsniuką, kad vienos įmonės Vilniuje vadovas nutarė darbuotojams sutrumpinti darbo dieną nemažindamas atlyginimo. Reikia pripažinti, truputį kilstelėjau antakius, „oho!“ – čia tai svajonių darbdavys. Man irgi patiktų toks variantas. Juk tikrai būna dienų, kai tiesiog stumi laiką, neina darbas, ir tiek, o vakare toks jėgų antplūdis, kad didžiausius kalnus galėtum nuversti. Būtų visai nieko, jei galėtum pasirinkti, kur ir kokiu laiku tau patogiau dirbti. Argi taip svarbu, kur sėdėdamas ir kokiu paros metu atliksi savo užduotis? Žinoma, ne visur tokios galimybės yra, bet ten, kur įmanoma, kodėl nepabandžius?
Pastebėjau, kad mes labai bijome naujovių. Bet dažniausiai būna, jog pripratę prie jų suvokiame, kad nėra taip baisu, kaip įsivaizdavome. Geriausias to pavyzdys, ko gero, būtų reikalavimas važiuoti su įjungtomis šviesomis. Pamenate, kiek buvo nepatenkintų. O dabar? Pykstame, jei kuris važiuoja neįsijungęs šviesų. Tad gal nebijokime naujovių – juk ne veltui sakoma, kad kas nerizikuoja, tas negeria šampano.