2018 08 23
Naujovė. Kitaip nepavadinsi to, ką mūsų „Kontaučių“ klube prieš medžioklę apie stirninų populiaciją pasakojo trofėjų ekspertas, veterinarijos specialistas alytiškis Irmantas Vaickelionis. Ko gero, dabar dauguma klubo narių geriau įvertins, ar stirninas medžiotinas, ar jis selekcinis ir tik gadina bandą, tad jį būtina pirmiausia paguldyti.
Kažkiek svečias pakalbėjo ir apie elnius ir pažadėjo ateityje mums paskaityti paskaitą apie šių žvėrių patinų atranką dėl sumedžiojimo. Nors elnią pagal terminą jau galima patiesti, bet ruja dar neįsilingavo.
Šiaip tai klubo medžiotojų susiėjimas buvo itin pavykęs. Be I. Vaickelionio paskaitos, dar visi vaišinosi Mindaugo atvežtu savo dukros vestuvių „pyragu“. Tad tam, kuris nemedžiojo ir nevairavo mašinos, „pyrago“ kliuvo į valias. Kiti gardžiavosi rūkyta stirniena ir kitais valgiais.
Na, o paskui medžioklė. Šiuo metu ji ne tokia jau paprasta. Niekaip nenuspėsi, kur patrauks šernas – į viliojimo aikštelę ar ražienas. Kai kur dar pjauna miežius ir iki sutemų ūžia kombainai. Elnių ruja kol kas neprasidėjo, nors girdėjau, kad jau yra medžiotojų, nutykojusių raguotį, kurį, manau, visi laiko gražiausiu Lietuvos žvėrimi.
Apsisprendžiau įsitaisyti tykojimo bokštelyje. Prieš kelias dienas šernai buvę. Obuolius surenka elnės, o paskui jas gal ateis ir koks raguotis.
Deja, nepasirodė nei šernai, nei elniai, tik lapė kūmutė. Naikintinas plėšrūnas, tad reikėjo šauti, bet kažkodėl nepanorau ilgauodegei atimti gyvybės. Ir, ko gero, dėl to, kad mano šūvis galėjo sugadinti medžioklę kitiems – netoliese esantys žvėrys greičiausiai būtų išsibėgioję. O ne per toliausiai nuo manęs buvo ne vienas kolega.
Medžioklė pavyko Rimantui ir Algiui – abu paguldė po stirniną. Dar Jonas nutykojo šerną.
O mintys vis sukasi apie naujos knygos „Sumedžiok vilką…“ pristatymą. Ateinantį šeštadienį prie Bijotės ežero bus Šiaulių medžiotojų šventė. Įsipareigojau padaryti fotografijos parodą ir tenykščiams medžiotojams pristatyti savo knygą.
2018 09 03
Šį ketvirtadienį Plungės miesto bibliotekoje pristatysiu savo naują knygą „Sumedžiok vilką…“, o prieš dvi dienas patikrinau, ką prifotografavo kamera prie druskos laižyklos miške. Pamačiau, jog būta šernų, o pusvalandis po jų apsilankymo šuoliais prabėgo vilkas. Vaikosi pilkiai šernus.
Aišku, vilkai pirmiausia sudrasko įvairių žvėrių jauniklius. Jau ne vienas medžiotojas pastebėjo, kad stirnų, elnių, briedžių patelės vaikšto be vaikų. Taigi kalbėti, kad vilkas yra selekcininkas, – visiška nesąmonė. Apie tai knygoje šneka ne vienas medžiotojas. Ir visai teisingai, nes iš to jauniklio galbūt būtų išaugęs koks medalinis stirninas, briedis, elnias. O dar mūsų medžioklės plotuose yra danielių – jų irgi toks pat likimas laukia.
Vis daugiau medžiotojų kalba, jog dėl nepamatuoto vilkų gausinimo gamtoje artėja tragedija.
Knygos pristatymui reikia sumedžioti šernioką. Šiaip gal dar ir anksti šiųmetuką patiesti, bet juk proga neeilinė. Didesni seniai išmedžioti, o šernės neliesi, nors tas velnias maras ir ją tikriausiai paguldys.
Grūdiniai pasėliai jau nukulti. Tiesa, šernai vis dar eina į ražienas, bet aš sumaniau jų patykoti papildomo maitinimo aikštelėje, kurią vadiname tiesiog šėrykla. Sutemus aplink bokštelį ėmė traškėti. Netrukus išgirdau, kaip kažkokie žvėrys triauškina mano atvežtus obuolius. Pašviečiau – šernai. Šernė įspėjamai suūžė ir nubėgo, bet šiųmetukai dar šviesos pavojaus nebijo, tad beliko nusitaikyti.
