Rugpjūčio pabaigoje Tverų tikintiesiems prisistatė naujas parapijos klebonas Eduardas Steponavičius. „Žmonės čia man atrodo ir matyti, ir pažįstami. Buvo toks šiltas priėmimas, kad iš karto bendruomenėje pasijutau savas“, – kalbėjo apie pirmuosius įspūdžius parapijoje dvasininkas.
Ne kartą laikraštyje rašėme apie darbus, kuriuos Tverų tikinčiųjų bendruomenė su ankstesniu klebonu dr. Sauliumi Stumbra nuveikė per pastaruosius dvejus metus. Sutvarkyta bažnyčia, suremontuotas klebonijos pastatas, atnaujinta kapinių koplyčia. Ateiti klebonauti į tokią stiprią parapiją – ne tik sėkmė, bet ir atsakomybė. Kunigas E. Steponavičius sakė puikiai tai suvokiantis, todėl yra pasiryžęs tęsti kolegos pradėtus darbus: „Klebonui S. Stumbrai kilo idėja laikyti bažnyčią atvirą, kad visi, kurie pravažiuoja pro šalį, galėtų užeiti pasimelsti ar pasižvalgyti šiuose vienuose iš didžiausių medinių maldos namų. Jau pirmomis mano buvimo čia dienomis sutikau užsukusių maldininkų, tad ir toliau bažnyčios durys bus atdaros visiems. Išlaikysime ir senų žmonių pagerbimo, advento vakaro tradiciją.“
Dvasininkas teigė savo pirmtako didžiulį įdirbį pajutęs, kai po šv. Mišių prie jo priėjęs seniūnijos vadovas Antanas Zalepūgas padrąsino išsakyti problemas ir kokios pagalbos reikia iš bendruomenės. Klebonas dar nebuvo susipažinęs su pastoracine taryba, bet žinojo ją esant labai aktyvią. „Dar laukiu pažinties su taryba. Maloniai nustebino jaunimas. Prieš šv. Mišias, skirtas mokslų metų pradžiai, jaudinausi, kaip reikės suvaldyti vaikus, išlaikyti jų dėmesį. Jokių pastangų neprireikė. Mokiniai buvo ramūs ir mandagūs“, – džiaugėsi kunigas.
Tverų parapijai vyskupo įsakymu šiemet priskirta Medingėnų bažnyčia, anksčiau aptarnauta Rietavo parapijoje dirbančių kunigų. Toks paskyrimas, anot kunigo E. Steponavičiaus, – istorinės tiesos atkūrimas, nes anksčiau būtent Tverų klebonai rūpinosi medingėniškių sielovada.
Dvasininko keliu Dievo vedamas E. Steponavičius žengia nuo 2002-ųjų rugpjūčio. Pirmoji vieta, į kurią buvo paskirtas po įšventinimo į kunigus, – Šv. Juozapo Darbininko bažnyčia Klaipėdoje. Vėliau septynerius metus dirbo vikaru Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Į Upynos Švč. Mergelės Marijos Vardo parapiją atvyko jau kaip klebonas. Šilalės rajone taip pat praleido septynerius metus. O iš ten kelias vedė į Stalgėnus, kur klebonas aptarnavo ir parapijai priskirtas Kantaučių ir Žlibinų bažnyčias. Dvejus metus praleidęs Stalgėnuose, šiemet jau kuriasi Tveruose.
Pokyčiai visada jaudina – juk tai ne tik atsisveikinimas su gerai pažįstama vieta, bet ir pasiruošimas įsilieti į kitą bendruomenę, sutikti ir pažinti naujus žmones. „Tokia jau tvarka. Visur, kur teko dirbti, sutikau gerų žmonių. Iš kiekvienos parapijos išsivežiau naujos patirties, gražių atsiminimų. Suvokimą, kad ir tikintieji vertina tavo darbus. Visada išvažiuodamas galvoji, kad būtinai dar sugrįši į senąją parapiją, bet suvoki, kad nevalia trukdyti dirbti naujam klebonui. Kunigo kelyje daug atvirumo, prisilietimo prie tikinčiojo sielos. Tai labai įpareigoja. Žmonės jautrūs – kiek gali būti atviri, tiek gali ir įsižeisti, jeigu pasijunta ne taip suprasti. Išgirsti, ką žmogus nori pasakyti, – menas. Kunigas ne tik pamokslus sako, jis ir pats mokosi. Dažnai žmogui pabuvimo su kitais reikia daugiau nei pamokslo“, – dalijosi patirtimi dvasininkas.
Savo žemiškąjį kelią kunigas E. Steponavičius pradėjo Akmenės rajono Kruopių miestelyje. Su meile ir pagarba prisimena savo senelį Joną Steponavičių, kuris daug metų dirbo zakristijonu Kruopių bažnyčioje. „Senelio nuopelnus gyventojai įvertino įrašydami jį į Kruopių seniūnijos knygą „Aukso raidės“. Jis buvo vienas iš tų, kuris padėjo atstatyti per gaisrą sudegusią miestelio bažnyčią. Augau su seneliais, tad į tikinčiųjų pasaulį atėjau jų vedamas. Jau vaikystėje iš arčiau pažinau dvasininkų gyvenimą. Ypač didelį įspūdį man paliko kunigas Aloyzas Orentas. Klebonas kiekvieną sekmadienį lipdavo į sakyklą ir iš ten sakydavo pamokslą. Žiūrėdavau į jį ir matydavau šviesą, sklindančią nuo dvasininko veido. Dabar jau amžinatilsį A. Orentas palaidotas Kelmės bažnyčios šventoriuje, kur amžinojo poilsio atgulę net 28 kunigai, tačiau tas atminimas manyje gyvas iki šiol. Manau, kad žavėjimasis šiuo dvasininku nulėmė tolesnį mano gyvenimo kelią“, – pasakojo klebonas.
Įgijęs brandos atestatą Kruopių vidurinėje mokykloje, abiturientas, anksčiau galvojęs apie mokytojo profesiją, apsisprendė ir pasuko dvasininko keliu. „Mano pasirinkimas nenustebino nei bendramokslių, nei mokytojų. Dievas veda ten, kur turime būti, – kalbėjo kunigas E. Steponavičius. – Bet, matyt, savyje turiu iš mamos, matematikos mokytojos, paveldėtą potraukį prie skaičių. Vos tik atėjęs į bažnyčią, suskaičiavau, kad čia yra 288 sėdimosios vietos. Tikiuosi, kad per didžiąsias šventes jos visos užsipildys.“
Pasakodamas apie artimiausius planus, dvasininkas minėjo norintis apšviesti Tverų bažnyčią, kad ji miestelį puoštų net tamsiuoju paros metu. Besirūpindamas parapijiečių sielovada ragins poras, gyvenančias be bažnytinės santuokos, ryžtis šiam svarbiam ir įpareigojančiam žingsniui, ruoš vaikus Sutvirtinimo sakramentui.
Kunigas E. Steponavičius tikisi, kad į Tverus atvažiavo septyneriems metams. Paklaustas, ar, pasikeitus klebonui, nesikeis aukos už paslaugas dydis, dvasininkas atsakė: „Bažnyčia nėra elektros prekių parduotuvė, kurioje nustatytos kainos. Kiek žmogus turi, tiek ir užtenka. Pastebėjau, kad jeigu vienas aukojo mažiau, nei tikėjaisi, kitas duoda daugiau. Žinau, kad pastarieji dveji metai parapijiečiams buvo įtempti. Iš žmonių buvo prašyta daugiau, nei įprasta. Bet pastangos davė vaisius, kurie aiškiai matomi.“
Šiuo metu su nauja parapija ir joje gyvenančiais žmonėmis susipažįstantis klebonas ruošiasi ir savo pirmam susitikimui su popiežiumi Pranciškumi. Vykti į Kauną pasveikinti Šventojo Tėvo, kuris Lietuvoje lankysis rugsėjo 22–23 dienomis, kviečiami ir Tverų tikintieji.
