Rugsėjo viduryje Plungės Žemaičių dailės muziejuje minint Europos paveldo dieną vyko bendruomenių renginys „Atrask šimtmečio paveldą“. Vienas iš pranešėjų istorikas Imantas Tamošauskas susirinkusiesiems pateikė įdomios informacijos apie Lietuvos kariuomenės kūrėjus savanorius Šateikių apylinkėse, jų numanomas ar žinomas palaidojimo vietas.
Savo pranešimą istorikas pradėjo nuo Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio Juozo Sudavičiaus.
J. Sudavičius gimė 1888 m. kovo 18 d. Noriškių kaime. Į kariuomenę įstojo būdamas 31-erių, 1919-ųjų gegužės 24-ąją, tačiau beveik po metų dėl ligos buvo paleistas. Tarnybą tęsė nuo 1920 m. birželio 3 d. iki 1924 m. sausio 31 d. Nuo 1931-ųjų gyveno Šateikiuose.
Kaip pasakojo I. Tamošauskas, savanorio žūties aplinkybės mįslingos: jis su šeima nužudytas, o namas sudegintas. Sklando kalbos, kad tai galėjęs būti kerštas.
Pasak istoriko, gyventojai J. Sudavičių prisimena kaip patriotą.
Savanoris palaidotas Šateikių kapinėse. Ant paminklo tėra užrašas „Sudavičių šeima“.
Daugiau dėmesio skirta ir kitam kariuomenės kūrėjui savanoriui Kazimierui Tamošauskui.
K. Tamošauskas gimė 1896 metais daugiavaikėje šeimoje Sėlenių kaime (tada – Salantų valsčius, Kretingos apskritis). Tėvai buvo ūkininkai. Palangoje būsimasis savanoris baigė keturias gimnazijos klases. Dirbo staliumi. Mėgo arklius. 1927 metais susituokė su Kotryna Ernestaite, susilaukė devynių vaikų. Turėjo 25 hektarus žemės. Buvo uolus katalikas, dažnai eidavo į bažnyčią, o vieną kartą sovietmečiu važiavo net į Vilnių ginti Bažnyčios reikalų. Priešinosi vaikų ateizavimui Sėlenių mokykloje, buvo susimušęs su mokytoju, nes jis ėmė peikti Švč. Mergelę Mariją.
Kaip nurodė istorikas, viena iš savanorio dukrų už tai, kad tėvas per Velykas jos neišleido į mokyklą, buvo palikta antriems mokslo metams. Nors ir buvo paskirtas kolūkio brigadininku, į bažnyčią ėjo viešai. „Keletą dienų prieš mirtį gulėdamas ligoninėje K. Tamošauskas sudaužė puodelį ir sušuko: „Ir vis tiek Lietuva bus laisva!“ – pasakojo tyrinėtojas.
Savanoris mirė 1974 m. spalio 10 d., palaidotas Šateikių kapinėse.
Šio kaimo kapinėse amžinojo poilsio yra atgulęs Vincentas Būda, disidento Jono Būdos tėvas.
V. Būda gimė 1872-aisiais. Pašauktas į caro armiją Šiaurės Kaukaze baigė felčerių mokyklą. Už įgytą specialybę turėjo atidirbti karo ligoninėse Kaukaze ir Užkaukazėje. Baigęs tarnybą, grįžo į Lietuvą, vedė bajoraitę Anastasiją. Negavęs valdiško darbo išvyko į Stavropolio kraštą, ten dirbo valsčiaus gydytoju. Laisvai kalbėjo rusiškai, lenkiškai ir vokiškai. Kadangi žmona labai pasiilgo Lietuvos, V. Būda su šeima parvyko į tėvynę. Iš pradžių apsistojo Šilalės rajone, kur bandė verstis prekyba. Apie 1910-uosius Šateikių dvaro savininko Broel-Pliaterio pasiūlymu tapo dvaro felčeriu. Gyveno mūriniame name netoli bažnyčios. Už atlygį ir už apgyvendinimą nemokamai gydė dvaro tarnautojus. Susikūrus nepriklausomai Lietuvai buvo atleistas. Pradingus jo felčerio dokumentams, užsiėmė praktika nelegaliai. Rezistencijos metais gydė „Kardo“ rinktinės partizanus.
Palaidotas Šateikių kapinėse kartu su žmona Anastasija. Jo sūnus Vladas buvo Klaipėdos sukilimo dalyvis, Stasys –1941-ųjų sukilėlis, disidentas Jonas – tremtinys.
Jonas Būda gimė 1913-aisiais Šateikiuose. Okupacijos metais buvo apkaltintas ryšiais su Lietuvos laisvės armija, todėl kalėjo Intos lageryje. Grįžęs iš tremties, dirbo mokyklos ūkvedžiu. Sąjūdžio metais buvo iškėlęs Lietuvos vėliavą, su ja 1993-iaisiais ir palaidotas Šateikių kapinėse.
Tačiau ne visos Šateikių apylinkėse buvusių savanorių kariuomenės kūrėjų tikslios palaidojimo vietos yra žinomos.
Stepas Vilkys gimė 1892 m. birželio 28 d. Šateikių kaime (anuomet – Platelių valsčius). Nuo 1920-ųjų kovo tarnavo Lietuvos kariuomenėje, buvo jaunesnysis puskarininkis. Nuo 1928-ųjų gyveno Salantų valsčiaus Imbarės kaime. Kaip minėjo I. Tamošauskas, šateikiškiai pasakoja, jog S. Vilkys palaidotas Šateikių kapinėse, kažkur šiaurės vakarų dalyje, tačiau kapas neturi paminklo, dėl to tiksli laidojimo vieta nenustatyta.
Tiksliai nežinoma ir kur amžinojo poilsio atgulė Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Zenonas Viskontas. Jis gimė 1900 m. lapkričio 30 d. Luknėnų kaime (tuomet – Kulių valsčius). Buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, priklausė Šaulių ir savanorių sąjungai. Nuo 1930 m. gruodžio 1 d. iki 1941 m. kovo 15 d. tarnavo Klaipėdos krašto ir Tauragės apskrities pasienio policijoje eiliniu. 1941 m. gyveno ir partizanavo Šateikiuose. Ten turėjo 11 hektarų žemės. 1943-iaisiais įsikūrė Kretingoje. Anot Šateikių gyventojų, palaidotas jų kaimo kapinių šiaurės vakarų dalyje, tačiau ir šis kapas neturi paminklo, tad tikslios laidojimo vietos nustatyti negalima.
Kaip sakė renginio moderatorė Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė, iki šių metų nebuvo žinoma rajono savanorių, partizanų palaidojimo vietų. O į gimtąjį kraštą po studijų sugrįžus I. Tamošauskui prasidėjo „atradimai“.
Iš istoriko surinktos medžiagos jau žinoma, kad Gintališkės kapinėse guli partizano leitenanto Juozo Karbonskio-Paparčio palaikai. 1945 m. buvo įkurta Žemaičių apygarda, kurią sudarė trys rinktinės: „Kardo“, „Alkos“ ir „Šatrijos“. „Kardo“ rinktinė buvo sudaryta iš devynių kuopų. Viena iš jų – Platelių-Žygimanto. Jai vadovavo Lietuvos kariuomenės viršila J. Karbonskis-Papartis.
I. Tamošausko duomenimis, kuopa buvo padalyta į dvi dalis. Vienai vadovavo J. Karbonskis, kitai – partizanas slapyvardžiu Beržas. Kuopą sudarė penkiolika partizanų. 1947-ųjų birželį per čekistų operaciją ji buvo sutriuškinta. Šateikių miške žuvo Papartis ir jo pavaduotojas Paulauskas-Deimantas. Po jų žūties kuopai vadovavo Beržas.
„Kardo“ būrio branduolys dislokavosi Šateikių miške. 1947 m. liepos 22 d. J. Karbonskį slapta Gintališkės kapinėse perlaidojo Platelių apylinkės pirmininkas Justinas Parkauskas ir pas jį tarnavusi Stasė Jonauskaitė.
Gintališkės kapinėse palaidotas ir kitas „Kardo“ rinktinės Platelių-Žygimanto kuopos partizanas Antanas Dvarionis-Dėdė. Jis žuvo nuo stribų rankų 1946-ųjų lapkritį. Tų pačių metų tą patį mėnesį jį slapta perlaidojo tas pats Platelių apylinkės pirmininkas su jam tarnavusia moterimi.
Reikia tikėtis, kad ir toliau I. Tamošausko dėka bus išaiškinamos kovotojų už laisvę palaidojimo vietos.
