Vis žemiau pakyla saulė, vis labiau trumpėja dienos. Seniai išskrido padangę raižiusios kregždės, aštriasparniai čiurliai, įvairiabalsės devynbalsės, visų matomi ir mylimi baltieji gandrai. Tik ratus virš rudeniškų laukų dar suka užsilikę paprastieji suopiai, krankliai. Danguje vis dažniau nutįsta išskrendančių žąsų, gulbių, gervių virtinės, jų ilgesingi balsai priverčia stabtelti, susimąstyti. Kur paukščiai skrenda, kaip jie įveikia didžiulius atstumus, kad praleidę šaltą žiemą vėl sugrįžtų? Paukščių migravimas – vienas paslaptingiausių mus jaudinančių gyvosios gamtos reiškinių, pradėtas tyrinėti dar prieš mūsų erą.
Spalio 6–7 dienomis Lietuvos ornitologų draugija organizuoja kasmetines Paukščių palydas, kuriose, be mūsų šalies, dar dalyvauja apie 30 valstybių. Žemaitijos nacionalinio parko direkcija prisijungia prie šio renginio ir kviečia spalio 6 d. 12 val. dalyvauti Platelių dvaro parke organizuojamame renginyje „Miško burtai“. Jo metu susipažinsime su įprastais ir retais parko paukščiais, pasiklausysime jų balsų, žaisime žaidimą „Baltųjų gandrų migracijos kelias“. Ir stebėsime bei registruosime sparnuočius. Visus suregistruotus paukščius surašysime į Lietuvos ornitologų draugijos puslapyje skelbiamą paukščių palydų registracijos lentelę ir spalio 7 d. iki 15 val. išsiųsime draugijai.
Paukščių palydose dalyvauti galima pavieniui ar kartu su bendraminčiais, šeima, artimaisiais. Nesvarbu, kad pažįstate tik kelias sparnuočių rūšis ar išvis jų nepažįstate, bet atskiriate, kad tai paukštis. Registracijos lentelėje yra eilutės „Nepažinti paukščiai“, ten ir įrašysite tuos, kurių nepažinote. Svarbu pabūti gamtoje, atkreipti dėmesį į šalia mūsų gyvenančius ar per mūsų šalį skrendančius paukščius. Pamojuoti jiems ir laukti sugrįžtančių.
Kodėl paukščiai migruoja? Išperėjusiems ir išsišėrusiems tėvams, pradėjusiems skraidyti jaunikliams reikia daug energijos, kurią gauna su maistu. Orams vėstant, trumpėjant dienoms, maisto vis sunkiau susirasti, o energijos jų paieškai, stabiliai kūno temperatūrai išlaikyti reikia vis daugiau. Todėl į gyvenimo sąlygų pablogėjimą paukščiai reaguoja ieškodami palankesnių gyvenimo sąlygų.
Bet kodėl ne visi migruoja? Taip yra dėl to, kad per tūkstantmečius įvairios paukščių rūšys skirtingai prisitaikė prie aplinkos. Sėslūs ir migrantai vasarą veisiasi vieni šalia kitų ir visi išsimaitina. Pablogėjus klimato sąlygoms, daliai paukščių išskridus, kitiems susidaro laisvos jų maitinimosi nišos, nelieka rūšių konkurencijos ir tai garantuoja jų išgyvenimą.
Tyrimais įrodyta, kad nors migravimas yra paveldimas, bet daugiausia priklauso nuo aplinkos sąlygų. Tą patį galima pasakyti apie migravimo kelius ir žiemavietes. Iš pervežtų į kitą teritoriją paukščių kiaušinių išsiritę jaunikliai keliauja paveldėta kryptimi, tačiau kitu keliu ir į kitas žiemojimo vietas. Pavasarį jie grįžta ten, iš kur atskrido, bet jau negrįžta perėti į tas vietas, iš kur buvo paimti jų kiaušiniai.
Sparnuočių įvairovė ir skaičius kasmet mažėja: kai kurių jau nebematome, kai kuriuos prarandame tiesiog akyse. Kurapka, mūsų kaimuose įprastas paukštis, tapo tikra retenybe ir įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Paskutinį penkmetį nesame niekur matę ir užregistravę didžiųjų kuolingų, paprastųjų griciukų, beveik išnyko tetervinai, geltonosios kielės ir daugelis kitų. O tuos, kuriuos dar matome ir girdime, visais būdais bandome išguiti iš savo aplinkos: aplinką teršia, triukšmą kelia, uogas lesa, lizdus ne vietoje suka… Bet kaip mes be giesmininkų, jų čiulbesio, sparnų plazdenimo, nuostabių skrydžių ir spalvų bei formų įvairovės?
