„Puoliau prie jos kaip bitė prie medaus…“

„Žmonės nemoka vertinti gyvenimo jiems duodamų dovanų. Mudu su mamulėliu žinome, kad patyrėme didelį stebuklą: užauginome septynis vaikus, sulaukėme keturiolikos anūkų, gausaus būrio proanūkių. Ir visi – gyvi, sveiki, protingi, myli tėvus. Ar begali norėti didesnio stebuklo nei didelė, laiminga šeima?“ – kalbėjo žilagalvis devyniasdešimtmetis Petras Viržintas.

Garbingos sukaktys –
neeilinė diena visai giminei
Darganotą spalio dieną atvykę į Anicetos ir Petro Viržintų namus Rietavo seniūnijos Skroblio kaime iš karto pajutome: svečiai šiuose namuose laukiami. Maloniai šypsodamiesi sutuoktiniai ne tik pakvietė prisėsti, bet ir sutiko mintimis dar kartą pavartyti savo gyvenimo knygos puslapius. Proga tokiam pokalbiui pasitaikė neeilinė: savaitgalį Petras minėjo savo devyniasdešimtmetį, o kartu ir bendro gyvenimo su Aniceta 65-erių metų sukaktį.
Apsupti gausaus būrio artimųjų meilės ir dėmesio sutuoktiniai spalio 20 dieną vyko į Rietavo Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčią, kur jų laukė klebonas Antanas Gutkauskas su kolegomis dvasininkais Česlovu Degučiu ir Aivaru Pudžiuveliu. Šv. Mišiose melstasi už sukaktuvininkus, jų vaikus, kitus artimuosius, už jau anapilin išėjusius giminaičius.
Po šventinių apeigų Petras pasakė kalbą. Kalbą, kupiną meilės žodžių savo šeimai, dėkingumo žodžių Dievui už tai, kad ją turi, ir tėviškų patarimų savo atžaloms. „Gyvenkite santaikoje ir mylėkite, kaip kad mudu su mama mylime vienas kitą. Melskitės, tikėkite Dievą, ir Viešpats jums padės“, –
linkėjo artimiesiems P. Viržintas.
Neeilinė diena, kai sulaukiama tokios gražios progos susirinkti į būrį. Švęsdama Petro devyniasdešimtmetį ir jo su Aniceta vedybų sukaktį šurmuliavo visa Viržintų giminė. Sutuoktiniai kalbėjo, kad šios vestuvės buvusios daug gražesnės nei pirmosios, nei sidabrinės ar auksinės: didelis artimųjų būrys, skanūs valgiai, graži muzika ir tradicinis jaunųjų šokis… Ak, jei ne tos nuo metų naštos apsunkusios kojos, būtų šokdinęs, sukęs savo glėbyje Petras Anicetą taip, kaip jaunystėje, kai nė vienam vyrui prie išrinktosios net prisiartinti neleisdavo.
Susipažino prieš septyniasdešimt metų
Šiomis dienomis giminės dar kartą prisiminė Anicetos ir Petro pažinties istoriją. Mielai į tuos laikus nuklydo ir patys sukaktuvininkai.
Susipažino jiedu 1948 metais per Petro brolio Antano ir Anicetos sesers Barboros vestuves. Vaikinas, pamatęs dailią merginą, jos jau niekada ir nepamiršo. Draugavo pora ne vienerius metus. Didžiausiu jausmų išbandymu tapo Petro tarnyba kariuomenėje. „Kiekvieną dieną rašiau jai meilės kupinus laiškus, o atsakymų reikėdavo laukti ilgai. Kartais praradęs kantrybę suplėšydavau paskutinį jos rašytą laišką, galvodavau – turi kitą. Bet baltas vokas atskriedavo, ir aš vėl apipildavau mylimąją meilės žodžiais. Tik grįžęs supratau, kad Aniceta buvo mažiau mokslų ragavusi ir jai sunkiau sekėsi laiškus rašyti“, – prisiminė bendros jųdviejų istorijos pradžią P. Viržintas.
Po 3,5 metų tarnybos jaunuolis grįžo į tėviškę, ir 1954-aisiais pora susituokė. Iš pradžių susirašė civilinės metrikacijos skyriuje, o vėliau priėmė „šliūbą“ bažnyčioje. Vestuves Užupių kaime našlaite likusiai Anicetai iškėlė dėdė Adomas Kūra. Jaunoji vilkėjo baltą suknelę, buvo pasipuošusi nuometu. Visa bėda, kad diena pasitaikė labai šalta, buvo daug sniego, ir svečiams į jųdviejų šventę teko įveikti sunkų kelią. Vestuvininkų svita į bažnyčią Rietave vyko arkliais.
Pabiro vaikai tarsi žirniai iš maišo
Jauna šeima apsigyveno Daugėlalių kaime. Ir, kaip sakė Petras, pabiro vaikai tarsi žirniai iš maišo. Pirmiausia susilaukė berniuko, pakrikštijo jį Petru. Po dvejų metų sutuoktiniai jau supo antrąjį sūnų – Zigmą. Dar po metų susilaukė pirmosios dukros Vandos. Kad vaikams netrūktų vietos, Viržintai pasistatė namą Skroblio kaime. Greitai čia sukrykštė Rūta, o po jos – ir pametinė Jovita.
Aniceta, prisiminusi jaunystę, tvirtino, kad jai nebuvę sunku nei vaikus gimdyti, nei juos auginti. Mat seniau taip būta, kad vyresnėliai mažuosius padėdavo prižiūrėti. Be to, daugiavaikei mamai prie darbų prikibdavo kartu gyvenusi teta Petronėlė, o ir vyras naktimis noriai prie mažųjų keldavosi.
Kai Jovitai sukako septyneri, namuose vėl pasigirdo naujagimio krykštavimas – šeimą papildė Virginija. Dar po metų į pasaulį atėjo Geroldas.
Savo jaunėlį sūnų tėvai iki šiol vadina stebuklu dėl nepaprastos jo gimimo istorijos. „Kartą, kai Aniceta buvo šeštą mėnesį nėščia, kilo baisi audra. Dirbau kalviu kolūkio dirbtuvėse, esančiose visai netoli mūsų namų, tad, vėjui pakilus, išbėgau padėti žmonai uždaryti langų ir durų. Parbėgęs radau tik vaikus, žmona buvo išėjusi į pievą prie avių. Smarkiai žaibavo, tad nusprendžiau lėkti jos pasitikti. Pamačiau ją ražienų lauke – Aniceta stojosi ir vėl kniubo. Pamojau vyrams dirbtuvėse, kad jie bėgtų su manimi. Parnešėme ją be sąmonės, ražienų apdraskytu, kruvinu veidu. Supratome: Anicetą pritrenkė žaibas. Ligoninėje daktarai pasakė, kad apie gimdymą negali būti ir kalbos. Bet mudu pasitarėme ir nusprendėme viską palikti Dievo valiai: kaip bus, taip bus. Po kelių mėnesių gimė Geroldas. Sveikas, gražus berniukas. Žiūrėdami į savo augantį sūnų, suvokėme, kad jo gimimas – tikrų tikriausias stebuklas. Visiems kitiems savo vaikams sakiau – jūsų brolis nepaprastas. Ir užaugo jis nepaprastai puikiu žmogumi – geraširdis, malonus, visi darbai jo rankose tirpte tirpsta“, –
džiaugėsi sūnumi tėvas.
„Net bažnyčioje meldžiau: „Jei ant gero, Dieve, kad tik gaučiau aš ją“
Džiugina Anicetą ir Petrą ne tik vaikai su savo antrosiomis pusėmis. Senolių sielas šiluma užlieja suvokimas, kad ir anūkai užaugo mokytais, gerais žmonėmis, o kur proanūkiai… Juk visas pulkas jų jau pildo savo gyvenimo istorijas.
„Ko reikia, kad žmonės kartu nugyventų dešimtmečius? Koks turi būti vyras ar žmona, kad laiko išbandymai ir kasdienybės rutina neišblukintų meilės spalvų?“ – klausėme „geležinės“ poros.
„Vyras niekada manęs per daug nelepino, turėjome daug darbų, nebuvo kada. Buvo darbštus, labai mylėjo vaikus, suprato, kada man reikia pagalbos. Petras mokėjo mylėti ir dabar tebemyli“, – gerų žodžių savo sutuoktiniui negailėjo Aniceta.
Petras taip pat neslėpė, kad jam labai pasisekė: „Kai dar tik draugavome, supratau, kokią nepaprastą merginą esu sutikęs. Aukšta, liekna, graži, gera. Kitos tokios nerasi… Puoliau prie jos kaip bitė prie medaus. Net bažnyčioje meldžiau: „Jei ant gero, Dieve, kad tik gaučiau aš ją.“ Ir gavau. Visą gyvenimą kaip akį saugojau. Jei kokia šventė ar vakaronė, nė vienam neleidau pašokdinti, laikiau už rankos, kad visi žinotų – mano.“
Nėra didesnio stebuklo
„Nėra didesnio stebuklo nei tokia didelė ir laminga šeima“, – tarsi mantrą vis kartojo sutuoktiniai.
„Nėra didesnio stebuklo, kai žmonės, nugyvenę ilgus dešimtmečius, vis dar laikosi už rankų, šildosi vienas kito šiluma ir spindinčiomis akimis žiūri į šalia esančias akis“, – norisi pridurti.