Lapkritis – pats niūriausias metų mėnuo: sunkiai išauštanti ir greitai temstanti diena, lapus praradę medžiai, nutilusios paukščių giesmės ir nugeltę laukai. Kai gamtoje taip pilka, gyvenimo džiaugsmo tenka ieškoti kitur: jaukiuose namuose, šiltuose tarpusavio santykiuose, geruose žodžiuose, šypsenose ar žvakių šviesoje. Visa tai teikia ne tik jaukumo, bet ir saugumo jausmą. Tačiau ar įmanoma jaustis saugiems valstybėje, kuri užsimojo iš tėvų atimti vaikus? Portale www.tv3.lt skelbiama, kad liepą iš tėvų paimta apie 600 vaikų, rugpjūtį – beveik 500.
Abejoju, kad visa tai daroma siekiant gerovės vaikui. Aš už laimingą vaikystę, už vaikystę be smurto, bet ne už vaikystę be tėvų! Neįsivaizduoju, ar vaikui įmanoma padaryti didesnę žalą, nei atimti iš jo tėvus.
Nesaugu, kai dangstydamiesi įstatymais, kurie priimti kopijuojant abejotiną norvegišką „Barnevernet“ modelį, kostiumuoti dėdės ir tetos griauna žmonių likimus.
Man teko bendrauti su jaunuoliu norvegu, kuris augo globėjų šeimoje. Iš namų Oliveris buvo paimtas paauglystėje, kai supykęs ant mamos, neleidžiančios jam nuolat „trintis“ su draugais, paskundė savo tėvus „Barnevernet“. Tarnybos darbuotojai per kelis pokalbius nustatė, kad keturis vaikus auginantys sutuoktiniai nesupranta paauglio poreikių turėti daug draugų, siekti tarp jų populiarumo ir mėgautis paauglystės malonumais.
Nors vaikinas pateko į tame pačiame miestelyje gyvenančių gerų ir pasiturinčių globėjų rankas, po pusmečio jam laisvesnis ir turtingesnis gyvenimas jau buvo apkartęs. Oliveris pasakojo greitai suvokęs, ko neteko, tačiau negalėjo parodyti silpnumo – juk draugams jis buvo superherojus, pastatęs į vietą savo tėvus. Nors gyveno taip, kaip norėjo, atėjęs suvokimas, kad išdavė savo šeimą, akmeniu gulėjo paauglio širdyje. Ir dabar guli. Nors vaikinui jau gerokai per dvidešimt. Oliveris bendrauja su tėvais, bet jaučia, kad brolių ir sesers santykiai su jais ir tarpusavyje daug šiltesni. „Myli tėvai mane, tačiau kiekvieną kartą mamos akyse matau kaltę, kad nemokėjo man būti tinkama mama. Ir pats, kas kartą nuvažiavęs į tėvų namus, pajaučiu giliai savyje sukrutant tą išdavystės akmenį“, – atviravo norvegas.
Jaunuolis sakė iki šiol negalintis pateisinti sistemos, kuri lengva ranka atėmė iš tėvų paauglį, norėjusį draugams parodyti, koks jis yra „kietas“.
Oliverio atvejis ne pats blogiausias ir visiškai neatspindi sistemos padarytų klaidų, tačiau pavyzdžių, kai galingoji, niekieno nekontroliuojama „Barnevernet“ sudaužė žmonių gyvenimus, knibždėte knibžda ne tik Lietuvos, bet jau ir Norvegijos spaudoje.
Ar Lietuvoje reikalinga pagal tokį modelį kuriama vaikų teisių apsaugos tarnyba? Ši tema darganotą lapkritį sukėlė karščiausią diskusiją. Niekas neabejoja: būtina rūpintis vaikų gerove, užtikrinti jų saugumą, bet viską šiame gyvenime, ypač tokius jautrius dalykus, reikia daryti neperlenkiant lazdos, su didžiule atsakomybe.
O dabar… įspūdis toks, kad valstybė bando įbauginti piliečius, be gailesčio ardydama šeimas: ir stovi žmonės sutrikę, pažeidžiami, kaip tie nuogi, lapų netekę lapkričio medžiai.
