Trijų Plungės „Saulės“ gimnazijos abiturientų klausimas „kur stoti?!“ jau seniai nebekankina. Aštuoniolikmečiai Paulina Surblytė, Vytautas Kairys ir Arūnas Mozeris tvirtai apsisprendę savo ateitį sieti su teatro, scenos pasauliu.
Jaunuoliai trečius metus lanko Plungės kultūros centro vaikų ir jaunimo teatrą „Saula“. Tačiau jau gerokai prieš tai suprato, kad be aktorystės gyventi negalės.
Vytauto ir Arūno „teatrinė istorija“ prasidėjo šeštojoje klasėje, kai dar mokėsi Akademiko Adolfo Jucio pagrindinėje mokykloje. Čia vaikinai porą metų lankė pantomimos būrelį. „Tada ir supratau, kad tai mano pašaukimas“, – pasakoja Vytautas. Arūnas taip pat šypsosi: „Užsikabliavau.“
Išvykus jų būrelio vadovei Linai Šaltmirienei, jaunieji aktoriai pradėjo ieškoti kokio kito panašaus užsiėmimo. Sakė daug girdėję apie „Saulą“, žinojo, kad tai stiprus ir visoje Lietuvoje garsus teatras, tad, ilgai nesvarstę, nusprendė prisijungti. Teatras juos taip įtraukė, kad Vytautas su Arūnu ketina studijuoti aktorinį meistriškumą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Anot Vytauto, jei įstoti nepavyks, turi atsarginį variantą – režisūrą, bet tikisi, kad vis dėlto turėtų pasisekti: „Aš užsibrėžęs tikslą ir jį pasieksiu!“
Paulina pasakojo jau labai anksti pamilusi teatrą. „Man labai patinka tas scenoje užsimezgantis ryšys su žiūrovu“, – prisipažino mergina. Jai taip pat artimas pedagogikos mokslas. Tad, norėdama susieti dvi savo mylimiausias sritis – pedagogiką ir teatrą, ji bandys stoti į Vilniaus pedagoginį universitetą mokytis režisūros edukologijos. Didžiausia Paulinos svajonė – dirbti dėstytoja Klaipėdos menų fakultete.
„Saula“ šiems teatro mėgėjams užima didžiąją dalį laisvalaikio, tačiau ir be jo dar šį tą veikia. Vytauto antroji meilė – muzika, jis groja gitara ir dainuoja, apskritai – labai charizmatiška asmenybė. Paulina – labai kūrybinga mergina, sakėsi kone viską išbandžiusi. Arūnas – didelis krepšinio mėgėjas, anksčiau žaidė plungiškių krepšinio komandoje „Kavalieriai“.
Netrukus visi „sauliečiai“ įsitrauks į savaitės pabaigoje vyksiančią „Mažąją Melpomenę“ – didžiulį kas dvejus metus vykstantį tarptautinį vaikų ir jaunimo teatro festivalį-laboratoriją. Paulina, Vytautas ir Arūnas jo nekantriai laukia. Mat vėl susitiks su seniai matytais draugais, patys vaidins ir kitų spektaklius žiūrės.
Vytautas prisipažino, kad jam smagiausia vaidinti „ryškias personas“, Arūnui patinka vaidinti „be žodžių“ – pantomimą, o Paulina džiaugiasi gavusi rimtą vaidmenį. Tačiau visi kaip vienas sutaria: nesvarbu, kuriame plane vaidini, – turi tai daryti profesionaliai, kiekvienas vaidmuo yra svarbus. „Kad ir stiklinę vandens neši, turi stengtis gerai vaidinti“, – sako Paulina. Merginos nuomone, svarbiausia aktoriui turėti lakią fantaziją. Arūno nuomone, aktorius turi būti labai darbštus, o Vytautui atrodo, kad aktorius privalo turėti gerą improvizacinį pojūtį, kad prireikus scenoje mokėtų išsisukti.
Tiems, kuriems vis dar sunku apsispręsti, į kurią pusę pasukti savo gyvenimą, „sauliečiai“ pataria… neklausyti tėvų ir patiems galvoti, ko nori. „Juk tai jums reikės gyventi“, – sako Vytautas. Ne paslaptis, šiandien „meninės“ specialybės nėra itin perspektyvios, tačiau šių jaunuolių tai nė kiek nebaugina. Paulina įžvelgia, kad teatro galimybės pamažu didėja, o Vytautas pabrėžia, kad geriau uždirbti mažiau, bet dirbti dvasinį malonumą teikiantį, mylimą darbą.
Kokio požiūrio šie talentingi jaunuoliai laikosi gyvenime? Arūnas juokiasi: „Dzin. Pažvengsim!“ Paulinos teigimu, svarbiausia yra teigiamas požiūris. „Daryk tai, kas gąsdina“, – sako ji. O, anot Vytauto, „reikia užsibrėžti sau aukštą tikslą. Jei bent pusę to tikslo pasieksi, būsi laimingas!“
Tad palinkėkime „sauliečiams“ visų jų tikslų ir svajonių įgyvendinimo. Gal ateis diena, kai jų pavardes išvysime lentoje šalia suolelio Plungės kraštą garsinantiems žmonėms?
