Ar žinote tą dainelę „Kibkit, žuvelės, didelės ir mažos…“? Sako, jei kuris per visą žūklę ją dainuoja, tuščiomis negrįžta. Tad jei žvejodamas neniūniuosi, vargu ar gali tikėtis sėkmės.
Išsiruošėme gaudyti karšių. Pavasarį šios žuvys gerai kimba. Su kaimynais Broniumi ir Arūnu nuvažiavome į Nemuno deltą. Iki balandžio 20 dienos dar galėjome tikėtis sugauti karšių, o paskui visą mėnesį draudžiama. Draudimo nepaisančiųjų visada atsiranda, bet yra pavojus, kad turėsi reikalų su aplinkosaugininkais. O dar visi turime būti sąmoningi ir per nerštą žuvų negaudyti.
Taigi atvykstame į Mingę. Tai gyvenvietė, kurioje nėra gatvės. Vietoje jos abiejose Minijos upės pusėse stovi namai. Nori nukakti pas kaimyną – lipi į valtį.
Žuvų sugauti nori kiekvienas žvejys, tačiau pavasarį didelis malonumas klausytis paukščių. Vis praskrenda būreliai žąsų. Tik mūsų dugninių meškerių galūnės retai kada sujuda. Ir tai dažniausiai jas pavirpina pūgžliai, juos retas kuris žvejys ima. Tačiau, sako, iš pūgžlių – skani žuvienė. Vienas žvejys mokė, kad reikia išversti jų vidurius, sudėti žuveles į marlinį maišelį ir virti žuvienę. Išviręs maišelį išmeti.
Arūnas karšį vis dėlto nutvėrė. Dar jis sugavo lydekaitę, kelis plakius, raudžių ir ešerių. Kiti nelabai galime pasigirti laimikiais.
Po balandžio 20-osios sugauti karšį galima tik aukštyn Minija už Sakučių tilto, o Nemune – aukštyn nuo salų. Bet tas mėnuo jau prabėgo.
Per draudimą susiruošėme už Sakučių tilto. Žvejų pilnos Minijos pakrantės. Ko gero, įtakos turi nedarbas… Kartą mačiau žvejį, kuriam ant krūtinės buvo užrašyta: „Darbas yra tiems, kurie nežino, kas yra žvejyba“. Va taip. O dar ir koks malonumas. Prisibūni gamtoje, prisižiūri į vandens paukščius. Čia, žiūrėk, vakaruose jau saulė leidžiasi. O jei iš žūklės parsirandi su laimikiu, tai didesnio malonumo negali ir būti.
