Kaip didžiausios vertybės linkėjo taikos

Neseniai likimas nuvedė į Sakartvelą (tiesa, pats ekskursijos gidas savo šalį labiau buvo linkęs vadinti Gruzija). Kadangi dabar turistų keliai dažniau driekiasi į Europą ir egzotiškesnius kraštus, buvo smalsu užmesti akį, kaip begyvuoja viena iš mūsų „broliškų respublikų“.

Nuostabaus grožio šalis. Nors reikia pripažinti, kad labai greta, galima sakyti – tiesiog pečius suglaudę, gyvena prabanga ir skurdas. Mums pastatai su metaliniais surūdijusiais stogais, benamiai šunys, laisvai besiganančios karvės ir kiaulės rėžė akį. Pasak gido, iš tikrųjų gruzinai gyvena geriau, nei atrodo namai iš išorės, tiesiog jie neva nepuoselėja gyvenamosios aplinkos. Be abejo, čia kalbu apie atokesnes, važiuojant pakeliui matytas vietoves, ne apie žydintį Tbilisį, kuris amžių vingiuose buvo apie trisdešimt kartų užkariautas ir kone iki pamatų sugriautas, bet šiandien stovi išdidžiai pakėlęs galvą.
Žinoma, neapsakomas jausmas apima žiūrint į didingas snieguotas, tarsi baltu glajumi aplietas viršukalnes, žengiant per ant aukštų kalnagūbrių viršūnių stovinčių šventovių slenksčius, žvelgiant į vietas, kurias savo kūryboje mini pasaulinio garso dainiai. Suvoki savo būties laikinumą ir džiaugsmą, kad gali žvilgsniu prisiliesti prie laiko tėkmės.
O šiaip patys gruzinai labai geranoriškai nusiteikę turistų atžvilgiu, mielai nurodo kelią, atsako į klausimus. Vyresni žmonės dar puikiai supranta rusiškai, o jaunesnieji geriau bendrauja anglų kalba, bet stengiasi susikalbėti. Pralinksmino atsitikimas kavinukėje, kai užsisakius kavos dingo elektra ir todėl vienai merginai pritrūko gėrimo. Padavėja skėstelėjo rankomis ir sunkiai rinkdama rusiškus žodžius pasakė: „Sviet ušol…“ (šviesa išėjo).
Ko gero, įdomu, kad vidutinis darbo užmokestis ten „ant popieriaus“ yra 150–200 eurų (oficialus – apie 330 eurų, bet, pasak gidų, retas kuris tiek gauna). Pensija – apie 60 eurų. Atokiau nuo centro kainos mažesnės nei pas mus. Su nuostaba žvelgėme į didžiulį tortą, kuris kainavo vos 20 larių (1 euras – maždaug 3 lariai). Tikrai sočiai vakarienei su didele taure vyno užteko, kaip sakoma, atlenktais galais, apie 10 eurų. Bet turistų lankomose vietose kainos labai panašios į mūsų.
Na ir, žinoma, Sakartvelas be vynų degustacijos – tiesiog nesusipratimas. „Jei tu buvai mūsų šalyje ir neragavai vyno, tai ką tu čia veikei?“ – klausia patys gruzinai. Kiekvienas namas turi savo vyno rūsį, kuris – tik vyrų karalystė, moteris čia šiukštu neįžengia (beje, gidas rimtu tonu pajuokavo, kad, tikrų gruzinų įsitikinimu, moteris turi sėdėti namuose: džiaugtis, kai vyras grįžta, džiaugtis, kai jis išeina…).
Tačiau itin sužavėjo požiūris į patį vyno degustacijos procesą. Tai nėra siekis tiesiog pasilinksminti, tai – priežastis, leidžianti pasakyti tostą. Ir už labai rimtus dalykus: meilę savo kraštui, pagarbą motinai. Ir būtinai – žodžiai apie taiką. Mums šiuo metu taika – lyg ir savaime suprantamas dalykas, duotybė. Jiems vos prieš dešimtmetį teko pajusti karinę Rusijos galią. Todėl gruzinai labai rimtai kaip didžiausios vertybės svečiams linki taikos.
Lietuviams, šiandien stovintiems ant rinkimų slenksčio, toks palinkėjimas tikrai pravers.